Pažvelkite į Kyle Meyr nuotraukas ir pastebėsite, kad jos kažkuo kitokios. Kyle‘o nuotraukose kraštovaizdis yra toks pat personažas, kaip ir jo fotografuojami sportininkai bei nuotykių ieškotojai. Jis atlieka vaidmenį – vaidina ar palaiko, visai kaip gyvas fotografuojamas objektas. Kyle‘o nuotraukos – tai ne ramūs portretai ar paprasti veiksmo kadrai, kuriuos galima užfiksuoti bet kur; tai istorijos apie žmones jų aplinkoje. Tai pusiausvyra, kurią Kyle puikiai apibūdina:
„Maži žmonės, didingi peizažai. Man tai patinka. Nėra nieko geriau nei fotografuoti kažką, kovojantį su aplinka. Kraštovaizdis suteikia charakterio jo fone vaizduojamam žmogui, nesvarbu, ar žmogus kopia į ledo sieną, ar riedlente leidžiasi apleistu keliu. Tai prideda iššūkio malonumui, kurio jie vaikosi.“
Tai veikia ir atvirkščiai. „Žmogaus figūra kraštovaizdį padaro individualesnį, atsiranda daugiau konteksto nei fiksuojant vien gamtą, – aiškina jis. – Užfiksuokite žmogų aukščiau ar žemiau horizonto ir taip parodysite mastelį – matysis, koks aplinkinis kraštovaizdis didingas, o gal kelia vienišumo ar galvos svaigimo pojūtį, kad ir kokią istoriją pasakotumėte. Galbūt kažkas šių kalnų apačioje plaukia baidarėmis ir galbūt tie kalnai turėtų juos apsaugoti.“
Kyle‘o potraukis veiksmui kyla iš jo pomėgio slidinėti. „Mano mama norvegė, o aš užaugau JAV, kur nuolat leidau laiką šlaituose“, – aiškina jis. Tačiau visam laikui pereiti prie sporto ir nuotykių fotografijos jį paskatino visiškai kitoks kraštovaizdis. Trejus metus Londone studijavęs žurnalistiką ir gyvendamas didmiestyje, Kyle suprato, kaip jam trūksta gamtos. „Žinojau, kad mano tėvynėje Norvegijoje galima nufotografuoti daug daugiau dalykų, – pasakoja jis, – ir kai ten grįžau, manęs nebuvo galima sustabdyti. Fotoaparatą nešiausi visur ir fotografavau kiekvieną Norvegijos kampelį.“
Visgi laikas Londone nenuėjo veltui. Žurnalistikos studijos padėjo suprasti, kaip svarbu patirtį paversti istorijomis.
„Visada norėjau būti įvykių sūkuryje ir jaučiau pavydą žurnalistams, kurių toks darbas – pavyzdžiui, Hunteriui S. Thompsonui arba Tomui Wolfe‘ui – jie iš tiesų gyveno savo istorijomis. Kuo labiau naudojausi fotoaparatu, stengdamasis tapti šių istorijų dalimi, tuo labiau supratau, kad geresnis pasakotojas esu tuomet, kai tiesiog rodau žmonėms tikslų vaizdą, kokį matau – nesvarbu, ar jis gražus, ar ne.“
Šiuo atveju, norint būti neatsiejama istorijos dalimi, reikia, kad fotografas ir fotoaparatas būtų pasirengę užduočiai. „Mėgstu kuo daugiau laiko praleisti lauke, – sako Kyle. – Taigi, kalbant apie fotoaparato baterijos naudojimo laiką, labai svarbu, kad jis būtų kuo ilgesnis. Renkantis įrangą man tai turi lemiamos reikšmės.“
Šiuo atveju kalbama apie Norvegijos renginį „Norseman“ – vieną iš ekstremaliausių triatlonų pasaulyje. „Fotografuoti pradedate antrą valandą ryto, kai visi suvaromi į keltą ir paliekami fiordo viduryje, – pasakoja Kyle, – o nebaigiate iki saulėlydžio. Jei esate tikrai entuziastingas fotografas, kaip aš, lengvai padarysite bent du tūkstančius kadrų. Turiu tris atsargines α9 ir α7R III baterijas ir dar nepasitaikė, kad jų nepakaktų.“
Jis taip pat pasikliauja be trikčių veikiančiu α9 automatiniu fokusavimu: „Greičiausiai tai yra mano mėgstamiausias dalykas, kalbant apie bet kokį fotoaparatą – jis tinkamai suveikia devyniasdešimt devyniais procentais atvejų, o toks patikimumas reiškia, kad pamatę kadrą galite būti tikri, jog jis bus jūsų. Taigi, jei slidinėju, galiu tiesiog stabtelėti ant šlaito, nusimesti kuprinę, išsitraukti fotoaparatą ir žinoti, kad jis bus parengtas. O galimybė fotografuoti 20 kadr./sek. sparta esant nuolatiniam automatiniam fokusavimui, kad užfiksuotumėte kiekvieną veiksmo akimirką ir vėliau galėtumėte išsirinkti geriausią kadrą, yra kažkas nepakartojamo.“
Nepaisant to, kad fotografuoja vienas iš gražiausių pasaulio vietų, Kyle nemėgina sustabdyti akimirkos ir neskiria daug laiko kraštovaizdžiui fiksuoti taip, kaip tai daroma tradiciniu būdu, pvz., naudojant filtrus ir fotoaparato atramas. „Manęs niekada nepamatysite su trikoju, – juokiasi jis, – laikausi įsišaknijusio požiūrio „neatsilikti nuo veiksmo“ ir noriu fotografuoti impulsyviai, todėl pasikliauju RAW formatu ir fotoaparato galimybėmis.“Grįžtant prie Kyle‘o nuotraukose pastebimo nuotykių ir laukinės gamtos pojūčio, ar yra kažkas konkretaus, ko jis ieško fotografuojamoje vietovėje? „Šios istorijos dažniausiai yra apie žmones, atsidūrusius už civilizacijos ribų, todėl stengiuosi, kad nuotraukose nesimatytų jokių kelių. Manau, kad keliai galiausiai sugrąžina personažą į civilizuotą aplinką.“ Vis dėlto kai kuriais atžvilgiais tai darosi sunkiau dėl traukos, kurią tokios nuotraukos, kaip jo, suteikia laukinei gamtai.
„Norvegijoje pradedama statyti kelius ir akmeninius laiptus į kai kuriuos kalnus, nes taip turistams tampa lengviau juos pasiekti, o man nėra didesnio nusivylimo nei užkopti į kalno viršūnę ir pamatyti, kad kažkas į ją jau padarė laiptus.“
Jam vienas svarbiausių to pavyzdžių yra Prekestulenas virš Lysės fiordo. „Tai vienas iš gražiausių dalykų, kada nors sukurtų motinos gamtos, – sako jis, – tačiau ką tik nutiestas kelias iki pat kalno, kad trumpiau tektų eiti pėsčiomis. Visiškai prarandate vertingą galimybę „nusipelnyti“ vaizdo – juk daugiausia malonumo suteikia įveikti iššūkiai: „pažvelkite, ko pasiekiau – pradėjau žemai prie vandenyno, o dabar esu 1 000 metrų virš jo“. Patrauklumas, kurio nuotraukos suteikia šioms vietoms ir patirčiai, yra nuostabus, ir aš noriu, kad žmonės tai pamatytų, bet kai laukinė gamta tampa lengvai prieinama, jos charakteris ir istorija pasikeičia.“
„Visą šį grožį ne taip dažnai rasite vienoje vietoje... Tai vadinama gamta.“
