Makrofotografija ir laukinės gamtos fotografija yra su technika susiję dalykai, tačiau be emocijų technika nieko nereiškia. Kadras gali būti užpildytas, tačiau nuotrauka vis tiek atrodys tuščia. Tai puikiai iliustruoja apdovanojimų už savo darbus pelnęs gamtos fotografas Petar Sabol. Jo nuotraukos tobulos techniniu atžvilgiu, tačiau kartu ir jaudina savo vaizdais, peržengia mokslo ribas ir sukelia susižavėjimą.
„Yra daug dalykų, kuriuos reikia išspręsti, ir bet kas gali sukelti problemų. Šviesa, užrakto greitis, fokusavimas, gylio laukas... makrofotografija yra itin techniška. Nepamirškime ir aplinkos – objektas gali nuskristi, o vėjas gali pajudinti stiebą. Bet tu turi visa tai įveikti ir leisti atsirasti meninei vizijai. Man taip nutinka tuomet, kai esu atsipalaidavęs, susiderinęs su tema... tada šį jausmą galiu perteikti į nuotrauką, meninę išraišką. Bet aš nesu tobulas – man tai nevisuomet pavyksta.“
Petaras kalba apie neįtikėtiną nuotrauką, kurioje jis užfiksavo neriantį tulžį. Tai nebuvo sėkmės dalykas. Aš stengiausi. Šiai pusę sekundės trukusiai akimirkai ruošiausi mėnesių mėnesius.
„Po šio kadro spiegiau tiesiogine šio žodžio prasme! Tai buvo nuostabi akimirka, ilgo proceso kulminacija. Susipažinau su tulžiu ir daug kartų nufotografavau jį, tupintį ant šakų, o tada sugalvojau sukurti kai ką neįprasto – kaip tulžys atrodytų po vandeniu? Tuo metu naudojau greičiausią fotoaparatą. 12 kadrų per sekundę – daug laiko užfiksuoti akimirką. Ir tai tik vienas iš daugybės kadrų. Dabar turime „α9“ su 20 kadrų per sekundę. Štai kokį greitį mums suteikia „Sony“, kad galėtume užfiksuoti akimirką“.
Naudodamas povandeninį krepšį, Petar panardino fotoaparatą į maždaug 50 cm gylį – pakankamai giliai, kad būtų jaučiamas panėrimas į upę, tačiau kartu ir pakankamai negiliai, kad šviesa išliktų ryški. Taip pat reikėjo, kad diena būtų saulėta, kad pavyktų atkurti ryškias natūralias spalvas.
„Visą tulžio kadrą padariau rankiniu būdu – nustačiau fokusavimą, užrakto greitį, diafragmą ir sukomponavau, kuri jis turėtų nerti. Toje vietoje pribarsčiau žuvų maisto, kad pritraukčiau jo grobį. Tada buvo daug bandymų ir nesėkmių. Negalima perkelti fotoaparato, o tik reaguoti į objektą. Nesimato to, kas įrašoma. Tačiau buvau pasiryžęs tęsti ir turėjau viziją, ką galėčiau sukurti. Nusivylimų buvo – kartais tulžys buvo puikiai sufokusuotas, tačiau ne visas pateko į kadrą, kartais – atvirkščiai. Turėjau būti atkaklus“.
Visuose Petaro darbuose pastebimas atsidavimas šviesai. Būtent šviesa sukuria gamtinį pasaulį, tad tai itin svarbu fotografuojant. Jo nuotraukos yra pripildytos šviesos, jose užfiksuojamos smulkios vabzdžių ir paukščių detalės, pridedama dramos, sukuriamas siužetas, objektai spindi gyvybe. Jis dažniausiai fotografuoja ankstyvą rytą arba per saulėlydį. Kadrą Petaras komponuoja priešais saulę, iš šešėlių ištraukia detales, jei reikia, ir akcentuoja gyvas spalvas, kurias sukuria šie viso kadro fotoaparatai.
Nuostabus jo darbo stilius – tai objektus pabrėžiančių šviesos spindulių naudojimas. Šį efektą jis atrado eksperimentuodamas ir pavadino „fotonų palaima“. Jis sukuriamas naudojant standartinį žvaigždžių spindėjimo filtrą, tačiau ne tokiu būdu, kokiu galvojate.
„Dažnai naudojau šiuos filtrus norėdamas pagauti šviesos mirgėjimą, ypač jei saulė apšviečia gyvūnus iš galo ir jie yra paskendę ryto rasoje. Kartą komponuodamas pastebėjau, kad vienu kampu, kai saulė šviečia iš šono, galėjau užfiksuoti nuostabų iš kadro kampo einantį šviesos spindulį. Tai atrodė itin gražiai ir mane labai sudomino. Žmonės gali manyti, kad tai „Photoshop“ ar filtras, tačiau tai tik aparatinė įranga.“
Eksperimentavimas, atsidavimas – visa tai kartu. Petaras daug laiko praleidžia laukinėje gamtoje tyrinėdamas savo subjektus ir tai atsiskleidžia jo kūryboje. Jo fotografijos atrodo tarsi pakoreguotos dirbant studijoje, tačiau jos visos yra užfiksuotos lauke.
„Labai svarbu jausti ryšį su gamta ir pažinti savo objektus. Kai ieškau objektų miške, iš vakaro surandu jų buvimo vietą. Stebiu objektų elgesį, kai jie yra aktyvūs, o leidžiantis saulei jie nurimsta ir užmiega. Vietą, kurioje miega objektai, pažymiu, kad galėčiau ją rasti kitą rytą, kol jie vis dar mieguisti ir nesušildyti saulės. Tada fotografuoti lengviau ir patogiau. Esu pasiruošęs fotografuoti dar prieš patekant saulei, todėl nenoriu švaistyti šio laiko“.
Jei subjektai nustatomi šioje būsenoje, daug paprasčiau taikomi makrokomandos metodai, tokie kaip fokusavimo jungimas. Kai nereikalingas judesys, lengviau nukreipti fokusavimą į visą gyvūną. Iki šiol Petaras tai darydavo rankiniu būdu, tačiau neseniai su savo objektyvais jis ėmė naudoti elektroninio fokusavimo bėgelius. Jei sąlygos yra tinkamos, jis naudoja jungimą, tačiau visuomet padaro keletą fotografijų su mažesniais diafragmos nustatymais ir pritaiko padėtį fotografuodamas objektą iš šono, kad daugiau jo būtų sufokusuota.
„Kartu su kadrų jungimu radau daug kitų pranašumų naujuosius fotoaparatus naudojant makrofotografijai. Visiškai lankstomus ekranus galima itin gerai reguliuoti fotografuojant lauke. EVF yra neįtikėtini, visada galima tiksliai pamatyti, kaip vaizdas atrodys dar prieš fotografuojant; ekspozicijos pokyčiai, baltos spalvos balansas yra visiškai aiškūs. Taip dirbti yra nuostabu, nes galima fotografuoti negalvojant, ką vėliau reikės pakoreguoti. Fokusavimo paryškinimas taip pat yra labai naudingas, jis padeda išgauti itin ryškų vaizdą. Įprasti DSLR fotoaparatai dabar atrodo it pasenusi technologija, o skirtumai bus dar ryškesni ateityje.“
„Visada stengiuosi, kad mano nuotraukos atrodytų kuo geriau, nesvarbu, kiek laiko tai užtruks ir kiek pastangų reikės“
