sėdinti meksikietė su gitara ant kelių

Meskalio gamintojai

Francisca Siza

Ar kada paragavę naujo gėrimo, susimąstėte, iš kur jis kilęs arba kas jį pagamino? Tai gali būti smalsu žinoti, išbandant daugybę naujų dalykų: maisto produktus, audinius, žaliavas ir pan. Tačiau būtent šis klausimas paskatino Franciscą Sizą sukurti savo pirmąjį pilnametražį dokumentinį filmą.

Šis nepakartojamas projektas, kaip ir daugelis kitų, prasidėjo beveik atsitiktinai. Kartą jiedu su prodiuseriu Gautieru Heinsu, kurdami reklaminius vaizdo įrašus vienai gėrimų įmonei, sutiko asociacijos „Mujeres del Mezcal y Maguey del México“ prezidentę Yolandą Ruiz, besirūpinančią geresniu agavų augintojų ir meskalio distiliuotojų gyvenimu. Franciscą ir Gautierą jų istorija iškart pakerėjo, nes joje buvo pasakojama ne tik apie priespaudą ir žiaurumą, bet ir apie atsidavimą, paveldosaugą bei viltį.

meksikietė atidžiai apžiūrinėja didžiuliame mediniame kubile sudėtus ingredientus © Francisca Siza | Sony α7S III + 28-70mm f/2.8 | 1/100s @ f/2.8, ISO 1600

„Tuomet suvokėme, jog reikia, kad kas nors jų istoriją papasakotų pasauliui, – teigė Francisca, – todėl Gautieras manęs paprašė apie tai sukurti dokumentinį filmą.” Po to Meksikoje vyko varginantis, bet įkvepiantis 30 dienų trukmės filmavimas, virtęs Franciscos gyvenimą pakeitusiu projektu.

„Šis projektas mane viliojo nuo pat pradžių, – aiškino ji. – Jame pasakojama apie moterų siekį, kad būtų pripažintas jų darbas, ekologijos ir tvarumo problemas bei užduodami pagrindiniai klausimai apie mūsų požiūrį į vietinius žmones ir jų gyvenamąsias vietas, būnant kitame pasaulinės tiekimo grandinės gale. Ar jie mums pakankamai rūpi, kad su jais pradėtume kitaip elgtis ir jiems padėtume?“

„Meskalio gėrimas – tęsia Francisca – primena tekilą. Jie abu yra gaminami iš agavų, tačiau tekila yra gaminama pramoniniu būdu, o meskalis tradiciškesniu ir natūralesniu rankiniu būdu. Dauguma agavų augintojų ir meskalio distiliuotojų yra moterys, siekiančios puoselėti senuosius gėrimo gamybos būdus.“

meksikietė sėdi ant kelmo ir pina juostelę iš nendrių pluošto © Francisca Siza | Sony α7S III + 28-70mm f/2.8 | 1/100s @ f/5.6, ISO 640

Tačiau, šioje šalyje buvo kelios tradicijos, kurių visgi reikėjo atsisakyti. „Pavyzdžiui, moterys negalėjo būti meskalio prekių ženklų arba gamyklų savininkėmis, todėl jos ir jų šeimos nariai už atliktus darbus gaudavo itin menką atlygį. Minėtoji moterų asociacija šiame sektoriuje per 20 metų joms iškovojo geresnes darbo sąlygas ir apgynė jų teises. Kadangi šios moterys niekada nepasidavė, galų gale, joms pavyko visa tai pasiekti, nors tai buvo išties nelengva kova, kurios metu buvo net dukart pasikėsinta į viceprezidentės Luz Marios Saavedros gyvybę.”

Nepaisant to, jog jų darbas taip ilgai nebuvo pripažintas ir už jį nebuvo tinkamai atlyginta, meskalio agavų augintojai visada kovojo už savo gamybos tradicijų išsaugojimą bei tvarų elgesį su juos supančia aplinka. Gėrimui tampant vis populiaresniu ir pelningesniu, dabar laikytis tokio požiūrio yra kur kas svarbiau nei bet kada iki šiol.

meksikietė maišo meskalio puodą © Francisca Siza | Sony α7S III + 24-70mm f/2.8 | 1/100s @ f/2.8, ISO 640

„Reikia būti atsargiems, – toliau pasakojo ji, – nes meskalis tampa vis populiaresnis. Per pastaruosius dvejus metus jo populiarumas JAV išaugo daugiau nei 10 kartų. Todėl minėtų tradicijų puoselėtojai pradėjo baimintis, jog jų žemėse įsikurs didžiosios bendrovės, kurios užsiims intensyvia žemdirbyste, nepaisydamos ekologijos.“

„Būtent taip nutiko tekilos atveju, – paaiškino ji. – Žmonės nori, kad gėrimai būtų tiekiami vis pigiau. Tekila yra kilusi iš Chalisko valstijos, kurioje masiškai auginant agavas buvo visiškai nualinta žemė. Kad iš agavų būtų galima pagaminti kokybišką meskalį, reikia kad jos užaugtų iki tinkamo dydžio, o tai gali užtrukti 10 ar net 30 metų. Savo darbą išmanantys augintojai nekerta dar nesubrendusių augalų, kad pagamintų kuo daugiau produkto.“

vyras kapoja agavos lapus © Francisca Siza | Sony α7S III + 28-70mm f/2.8 | 1/100s @ f/6.3, ISO 640

Rinkdama dokumentinę medžiagą savo istorijai, ji taip pat norėjo paskatinti žmones netikėti nusistovėjusiais stereotipais apie Meksiką. „Tai nepaprastai gyvybinga ir draugiška šalis, – dėstė ji, – bet dauguma žmonių ją stereotipiškai įsivaizduoja taip, kaip mato kino filmuose ar per televizorių. Jie mano, kad joje tėra dykumos, miestai ir lūšnynai, bet ji yra kur kas įvairesnė. Kur bepažvelgtumėte, pastebėsite meninės liaudies kūrybos elementus, puoselėjamas tradicijas ir nepakartojamą spalvų įvairovę, kuria ypač išsiskiria dirbančių moterų apranga.“

„Man buvo svarbu įamžinti tas ryškias spalvas, kaimo vietovių grožį ir viską supantį gamtos žalumą, – akcentavo ji. – Nenorėjau, o ir neprireikė nei naudoti dirbtinio apšvietimo, nei įmantriai sukioti fotoaparato, kad pagražinčiau tai, kas atsidurdavo priešais jo objektyvą. Vaizdai buvo tokie ryškūs, jog man telikdavo nuspausti užrakto mygtuką ir juos užfiksuoti.“

vyras ir moteris stovi didelės medinės statinės šonuose © Francisca Siza | Sony α7S III + 24-70mm f/2.8 | 1/100s @ f/3.5, ISO 640

Be to, jos tikslas buvo perteikti sutiktų žmonių geraširdiškumą ir dosnumą. „Jie labai džiaugėsi, kad atsirado žmonės, galintys papasakoti jų istoriją, todėl jie buvo pasirengę mums viską parodyti, – sakė Francisca. – Mes vykdavome į itin skurdžias vietas, kuriose jie mums gamindavo pietus ir vakarienes, o kartais net duodavo maisto, kurio patys sau negalėdavo leisti. Tokia patirtis būdavo išties nesmagi ir sukeldavo nemažai emocijų. Žinoma, kai galėdavome, paragaudavome jų siūlomo meskalio. Tinkamai pagamintas, jis būdavo toks grynas ir natūralus.“

Visos kelionės metu greta Franciscos, Gautiero ir jų komandos narių visad būdavo Yolanda Ruiz. „Ji su mumis keliavo visas trisdešimt dienų, nesvarbu, jog skrisdavome lėktuvais, vykdavome autobusais ar automobiliais, miegodavome sustoję pakelėse arba stovyklavietėj ant žemės. Taip ji tapo mane įkvėpusia mūza, labiau priminusia mamą, nei draugę. Tačiau net būdama 20 metų už mane vyresnė, ji buvo kur kas energingesnė. O be savo psichologinio ir fizinio tvirtumo, atrodė, jog ji visus gerai pažįsta. Mums net pavyko nuvykti į kelias pavojingas vietas, ko be jos nebūtume padarę.“

grupė vyrų užkasinėja kepamų agavų krūvą žemėmis © Francisca Siza | Sony α7S III + 28-70mm f/2.8 | /1/100s @ f/10, ISO 640

Su savimi Francisca visad nešiojosi „Sony“ įrangą, kurią pagrinde sudarė fotoaparatai „Sony Alpha 7S III“ ir „Sony Alpha 7 IV“. Jais buvo ne tik filmuojama, bet ir fotografuojama. „Šie fotoaparatai puikiai tiko nuolatinėms mūsų kelionėms. Jie buvo tokie mobilūs ir kokybiški, kad aš net neabejojau jų galimybėmis perteikti visą Meksikos grožį ir sutiktų žmonių bruožus taip, kaip juos matydavau. Žinoma, dėl tokios išskirtinės funkcijos, kaip „S-Log3“ režimas, žmonės fotoaparatą „Alpha 7S III“ dažniausiai naudoja filmavimui, todėl daugelis mano, kad jis netinkamas fotografavimui. Bet aš taip nemanau. Aš fotoaparatą „7S III“ naudoju viskam, kadangi jis puikiai fotografuoja.“

Be to, kad dabar sukurtą dokumentinį filmą yra planuojama rodyti įvairiuose filmų festivaliuose, Francisca jį taip pat parodė jame dalyvavusioms moterims. „Joms jis labai patiko, bet kadangi interviu ėmėme iš daugybės žmonių, kai kurios iš jų manęs juokaudamos klausdavo: „O kodėl ji filme yra rodoma dažniau nei aš?“ arba „Kodėl mano prekės ženklas nėra rodomas ilgiau?“ – nusijuokė ji. – Bet visa tai yra filmo kūrimo dalis, todėl jos visos džiaugėsi suteikta galimybe pasidalinti savo istorija.“

Tuo tarpu Yolanda Ruiz į filmą sureagavo emocionaliausiai. „Ji man atsiuntė balso pranešimą, kuriame ji praktiškai verkė iš laimės, kad šių žmonių balsas bus pirmąkart išgirstas už Meksikos ribų. Filme yra rodoma, kaip šie žmonės, dirbdami kartu, ne tik sudarė geresnes sąlygas vieni kitiems, bet ir pakeitė Meksikoje susidariusią padėtį.“

kardą laikantis vyras stovi priešais gėlėmis išpuoštą dekoraciją © Francisca Siza | Sony α7S III + 28-70mm f/2.8 | 1/400s @ f/7.1, ISO 640

„Svarbiausia, jog aš supratau, kokie privilegijuoti esame Europoje, JAV ir kitose pasiturinčiose vietose,“ – apibendrino ji. – Pasaulyje yra žmonių, turinčių kur kas mažiau už mus, ir nepaisant to, jog jie visada anksti keliasi, sunkiai dirba ir nuolat kovoja, jiems nepavyksta gyventi taip, kaip mums. Būtent šie žmonės mums gamina norimas arba patinkančias prabangos prekes. Todėl norėdami juos geriau suprasti, turime domėtis jų istorijomis. Juk dalindamiesi išsiugdytu sąmoningumu, galime pasaulį paversti geresniu – būtent toks yra mano dabartinis tikslas.“

Atrinkti gaminiai

Susijusios istorijos

Prisijunkite, kad gautumėte „α Universe“ naujienlaiškį

Sveikiname! Sėkmingai užsiprenumeravote „α Universe“ naujienlaiškį

Įveskite tinkamą el. pašto adresą

Atsiprašome! Įvyko netikėta klaida

Sveikiname! Jūs sėkmingai užsiprenumeravote