Akys pasako viską

Geras portretas – tai pagauta emocija, tiesos akimirka. Kad galėtum ją užfiksuoti, tu turi būti pasiruošęs. Arba bent jau taip sako portretų ir mados specialistas Robertas Wolanskis, garsėjantis kaip tokių nuostabių portretų meistras.

Norėdamas atskleisti tą tiesą, Robertas pradeda nuo bendravimo, bet galiausiai jis pasikliauja savo gebėjimu elgtis ryžtingai, nes akimirkos juk pralekia greitai.

Kuo geresnį ryšį pavyksta užmegzti su fotografuojamu objektu, tuo paprasčiau bendrauti ir lengviau pagauti tas akimirkas. Vis dėlto, ne taip paprasta tai pasiekti fotografuojant įžymybes.

„Man labai svarbu prieš fotografuojant užmegzti kontaktą, jei įmanoma, bet tokių progų pasitaiko retai. Sutikite, juk sunku įsivaizduoti, kad Pierce‘as Brosnanas ar Stingas rastų laisvo laiko atsigerti su manim kavos ir paplepėti“, – juokiasi jis. „Tokių progų atsiranda spontaniškai, vykdant projektą, pvz., koncerte ar filmo premjeroje. Skamba paradoksaliai, bet paprastai tada ir yra geriausias laikas pasišnekučiuoti.“ Tai gali būti pertraukėlė, kai daromas makiažas ar persirengiama, „nėra kažkokių taisyklių, bet jei prieš fotografuojant pavyksta persimesti bent keletu žodžių, kad ir apie orą ar vaikus, tada užplūsta energija“.

Būti pasiruošusiam reiškia laiku reaguoti, todėl Robertas pasikliauja ne tik fotoaparatų galimybėmis, bet ir savo gebėjimu išnaudoti esamą apšvietimą. Jis paprastai nesiskiria su „Sony“ α7R III ar RX1R II: „Aš maniau, kad dar ilgai niekas nepranoks α7R II, tačiau tereikėjo nedidelių, bet reikšmingų patobulinimų ir α7R III tapo tikra fotografo svajone.“

Roberto darbe ypač praverčia vienas konkretus režimas. „Mėgstu sakyti, kad nesu techniškas žmogus. Nesu išsinagrinėjęs iki smulkmenų visų fotoaparato meniu elementų, bet iš visų naudingų funkciją aš išskirčiau vieną – akių aptikimo AF. Tai labai svarbi funkcija, nes užtikrina, kad vaizdas bus sufokusuotas būtent tada, kai reikia, tą konkrečią vienintelę sekundę, kai akyse pamatai tai, ko laukei. Akių aptikimo AF sumažina riziką, kad kažką praleisiu, todėl galiu bendrauti, laukti reikiamo momento. Dabar neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti be šios funkcijos.“

Kitas Robertui imponuojantis α7R III aspektas yra „fizinis dydis, palyginus su didžiulėmis jo galimybėmis. Sunku patikėti, kad aukščiausios klasės profesionali įranga, išsiskirianti stulbinančiomis techninėmis charakteristikomis, gali būti net perpus mažesnė už įrangą, kurią naudojau anksčiau. Visada noriu su savimi turėti profesionalų fotoaparatą, kad ir kur būčiau, todėl man reikia tokio, kuris neužimtų pusės mano lagamino.“

Paprastai jis naudoja α7R III kartu su FE 55 mm f/1,8 ZA, „nes jis užtikrina puikią kokybę ir patenkina 95 % mano poreikių. Likusius 5 % išpildau naudodamas FE 70–200 mm f/2,8 GM objektyvą, kurį dažnai naudoju 105–135 mm diapazonu“.

Kad galėtų pasinaudoti pasitaikančiomis progomis, jis taip pat nuolat nešiojasi nedidelį LED šviestuvą, bet pripažįsta, kad „pradėjus dirbti su „Sony“ įranga, mano požiūris į apšvietimą visiškai pasikeitė, nes žinau, kad galiu užtikrinti puikią kokybę naudodamas aukštus ISO nustatymus. Kuo paprastesnis apšvietimas, tuo intymesnė ir draugiškesnė aplinka.“

Jam gerokai paprasčiau dirbti su esamu apšvietimu, o tai jis meistriškai įvaldė dirbdamas filmų ir televizijos pramonėje: „Fotografuodamas portretus mėgstu naudoti fiksuotą, filmų stiliaus apšvietimą, t. y. nuolatinį apšvietimą, o ne blykstę. Man patinka pamatyti efektą arba jį sukurti. Mėgstu kurti tokią aplinką, kurioje šviesa yra natūralus priedas.“

Taigi, kaip Robertas žino, kad jis pagavo tobulą akimirką? Kada portrete užfiksuojamas tikrasis fotografuojamo objekto veidas? Robertas sako, kad viską pasako akys: „jos yra kaip kompasas, nurodantis reikiamą kryptį. Komponavimas kone visada lieka antrame plane, nes didžiausią dėmesį sutelkiu į akis. Tiesiog laukiu momento, kai jie galbūt užsimirš, atsivers ir atvirai pažiūrės į tave, parodys savo sielą.“