Paimkite vieną dalį sportininko, pakaitinkite kelerius varžybų metus, tada įmaišykite šiek tiek entuziazmo fotografuoti ir užvirinkite iki vieno iš labiausiai jaudinančių sporto renginių pasaulyje. Kas iš to bus? Fotografas, susikaupęs taip, kaip elitinis sportininkas – turintis konkurencinio pranašumo ir nesvetimas fotografuojamam pasauliui. Pasveikinkite Mine Kasapoğlu.
„Jei neišsekote, – juokiasi ji, – galbūt kažką praleidote!“ Šis požiūris puikiai apibendrina Mine požiūrį. Visiškai atsidavusi fotografuojamam objektui, ji įsitraukia lygiai taip pat, kaip ir sportininkai. To pasiekti galima tik užmezgus tikrą ir aistringą ryšį su fotografuojamu objektu.
„Fotografuojant sportą man turbūt svarbiausias dalykas yra susitapatinti su akimirka – kaip ir sportininkams. Geriausias nuotraukas pavyksta padaryti tada, kai viskas ištirpsta ir esu valdoma autopiloto. Leidžiu daiktams mane užgožti. Žinoma, galite planuoti, bet viskas pasidaro instinktyvu. Kai pagaunate tą akimirką, neišalkstate ir nejaučiate šalčio. Galvojate tik apie vaizdą. Susiliejate su fotoaparatu, o baigę dirbti ir grįžę namo tiesiog griūnate į lovą ir užmiegate.“
Dabar užsiimanti konkurencinio sporto fotografavimu visame pasaulyje, įskaitant vasaros ir žiemos Olimpines žaidynes, Mine pradėjo slidinėti būdama dvejų, o sulaukusi 14 priklausė Turkijos nacionalinei komandai. Būdama 16, ji perėjo prie snieglenčių sporto, bet nebesivaržė iki 2006 m., kai tai tapo olimpiniu sportu.
Per tą laikotarpį ji taip pat studijavo fotografiją Paryžiaus Speos fotografijos institute.
„Mano aistra fotografijai ir sportui tam tikrą laiką buvo atskiri dalykai. Fotografavau portretus, madą ir savo gyvenimą, būdama dvidešimt kelerių... Man patiko tikrų žmonių portretai, leisti su jais laiką ir su jais susipažinti. Mane vis labiau traukė tikros akimirkos, o man nieko nėra tikresnio už sportą. Tada abu šie pomėgiai ir susivienijo.“
Nors galiausiai Mine neįvykdė kvalifikacinių reikalavimų, iki 2010 m. Olimpinių žaidynių Vankuveryje ji ketverius metus praleido treniruodamasi beveik kiekvieną dieną ir tikėdamasi patekti į žaidynes. Nepaisant to, kad jai nepavyko, ši kelionė pradėjo formuoti jos ateitį: „Fotografija man pradėjo kelti tokius pačius jausmus kaip ir varžybos. Taigi 2010-aisiais į žaidynes patekau ne kaip sportininkė, bet kaip fotografė: tai buvo pirmasis tikras darbas, akimirka, nuo kurios svajonė tapo realybe.“
Ieškodama tokio paties tikroviškumo ir tiesos savo daromose nuotraukose, Mine mato savo užduotį – perteikti per varžybas kylančias emocijas. „Noriu užfiksuoti, ką jaučia sportininkas, ir priversti žiūrovą pajusti tą patį.“
Taigi kokių dalykų ji ieško? Kaip kadras padaromas pakankamai dinamiškas, kad sulauktų žiūrovo emocinio atsako? Ji paaiškina: „Vienas iš pirmųjų dalykų, kurių noriu, yra aiškus fonas. Nenoriu trukdžių, bet svarbu ne tik estetika. Noriu, kad nuotraukoje atsispindėtų, kaip sportininkas mąsto – visiškai susikaupęs. Daug kas priklauso nuo tinkamos padėties ir, be abejo, tinkamų objektyvų, pavyzdžiui, FE 70-200 mm f/2.8 „G Master“, kurį naudoju labai dažnai.“
„Kai fotografuojate tokį objektą, kaip tiesiai į jus lekiantis slidininkas, reikia rimtos įrangos, kuri nuo jo neatsiliktų. Su „Sony α9“ viskas daug lengviau nei anksčiau. Kartais naudoju plačios AF srities nustatymą, pavyzdžiui, jei objektas yra labai arti, bet dažniausiai fokusavimo sritį nustatau kaip vidutinį lankstųjį tašką, kurį galima kilnoti kadre ir norimai pritaikyti, o nuolatinio AF funkcija užfiksuoja objektą ir išlaiko jį sufokusuotą.“
„Siekdama emocinės reakcijos, ieškau energijos – kažko tokio sportininko judesyje, kas užgniaužtų kvapą. Taigi α9 20 kadr./sek. serijos režimas labai praverčia. Per varžybas negali sportininko paprašyti: „Gal galėtumėte pakartoti?“, bet 20 kadr./sek. nustatymas suteikia galimybę redaguojant pasirinkti lemiamą akimirką – tą, kuri sužadina jausmus. Tai nuostabu ir gerokai palengvina mano darbą. Žinoma, negali tiesiog pyškinti atsitiktinių kadrų, bet turi daugiau galimybių išnaudoti savo gebėjimus.“
Mine dažnai pastebi, kad idealus metas užfiksuoti tobulą kadrą būna ne tam tikras varžybų etapas, o laikas prieš patį įvykį: „Negaliu pasisotinti tokiomis akimirkomis, kadangi esu taip stipriai su jomis susijusi. Įsivaizduokite – visą gyvenimą treniravotės tam, kas tuoj įvyks, galbūt lenktynėms, kurios tetruks 20 sekundžių. Taigi prieš pat jas potenciali energija pasiekia maksimumą. Gali nutikti bet kas ir aš mėgstu tokias akimirkas dėl jų teikiamų galimybių. Galite užfiksuoti sportininkus prieš jiems padarant ką nors nuostabaus. Palyginkite tai su visomis matytomis nuotraukomis, kuriose jie šypsosi pasikabinę medalius – tokių prisižiūrėjau pakankamai. Kitiems žmonėms tai tinka, bet man įdomiau išsiaiškinti, kas vyko prieš tai.“
Minei svarbiausia, kad jos fotografuojami sportininkai ją įkvepia, todėl daugeliu atžvilgių jos nuotraukos demonstruoja pagarbą jiems. Būtent konkurencinis elementas – susikaupimas – stumia ją pirmyn tiek fotografuojant, tiek sportuojant. „Žinau, kiek reikia pastangų ir kaip sunku būti ten, todėl man jie visi yra herojai vien todėl, kad ten atsidūrė. Bandžiau būti viena iš jų, bet man nepavyko. Jie yra 1 000 kartų geresni nei buvau aš, todėl tai verčia mane nusižeminti. Jei kada jaučiuosi pavargusi ar prastai nusiteikusi, jie mane motyvuoja – manau, kad jie nusipelno puikių nuotraukų. Visada noriu, kad jie atrodytų gerai, todėl net redaguodama niekada nesirenku nuotraukų, kuriose vaizduojamos jų nesėkmės. Noriu, kad jie atrodytų kaip herojai.“
„Tinkamiausiu metu užfiksuotos šviesos, energijos ir emocijų paieška.“
