Kaip pasakytų bet kuris gamtos mokslų studentas, pokyčiai yra progresiniai. Adaptacija ir inovacija sukuria naujų nišų ir rūšys klesti įvairovėje. Ar tai galima pritaikyti ir laukinės gamtos fotografijai? Šiandien, kai technologijos leidžia nesunkiai nufotografuoti ryškius ir detalius vaizdus, ar siekiant išsiskirti būtina daryti kažką kitaip?
Laukinės gamtos ekspertas Andreas Hembas sau užsibrėžė būtent tokį tikslą.
„Kai fotografuoju, stengiuosi atsitraukti nuo įprastos dokumentikos ir atrasti kitą laukinės gamtos fotografijos pusę, kuri, mano nuomone, labiau užfiksuoja buvimo gamtoje emociją, – sako Andreasas. – Vadinu tai riba tarp sapno ir realybės, nes svarbesnis tikslas – pažadinti jausmus, o ne tiesiog nufotografuoti gyvūną. Gali būti, kad „įprastą“ kadrą jau esate matę anksčiau 1 000 kartų, bet jei galite tuos pačius dalykus parodyti kitaip, tai sužadina smalsumą.“
Turėdamas plačią patirtį fotografijoje, Andreas leidžia sau peržengti įprastos laukinės gamtos fotografijos ribas. Tiesą sakant, buvęs kraštovaizdžio fotografas mato daug panašumų tarp vaizdingos fotografijos ir šiuo metu kuriamų nuotraukų.
Nors Andreas kaip pagrindą naudoja kraštovaizdžio fotografiją, jo laukinių gyvūnų fotografavimo patirtis yra itin svarbi tobulam kadrui užfiksuoti. „Gali žinoti visus įprastus fotografijos elementus, pavyzdžiui, apšvietimą, foną ir panašiai, bet taip pat turi suprasti, kaip nufotografuoti gyvūną ypatingu momentu, – sako jis. – Taigi, turi išmokti būti nepastebimu gamtoje, prisipratinti gyvūną, gebėti prisiartinti prie jo pakankamai arti, kad galėtum nufotografuoti, taip pat suprasti jo elgseną, judėjimo būdą, reakcijas į jį supančius dalykus, kad galėtum išlaukti konkrečios, norimos užfiksuoti akimirkos, kuri gali praeiti labai greitai.“ Naujausiose nuotraukose, padarytose gimtojoje Švedijoje ir Floridoje su „α7R III“ arba „α9“, Andreas užfiksavo nuostabių meniškų gamtos vaizdų. Pavyzdžiui, kai fotografuodamas žuvaujantį snieginį garnį panaudojo sukimo techniką: „Sekiau jį nustatęs 1/60 sek. užrakto greitį, tai yra, žymiai lėtesnį, nei įprastai naudojamas fotografuojant laukinius gyvūnus. Taip dėl sąmoningo judesių suliejimo galva liko ryškesnė, įžiūrima, o sparnas ir fonas – sulieti.“
Fotografuojant siluetus ir iš galo apšviestus objektus, labai naudingas EVF ir histograma, „nes iš karto gaunate atsaką ir instinktyviai žinote, kaip prisitaikyti prie apšvietimo – rankiniu būdu ar su ekspozicijos kompensavimu. Fotografuoti, kai nėra daug saulės, tapo gerokai lengviau, ir nebeskauda akių! Tylus užraktas, IBIS ir EVF padeda fotografuojant iš apačios, pavyzdžiui, kaip tada, kai iš plūduriuojančios slėptuvės prisėlinęs arti fotografavau ilgakojus pelkių paukščius ir gulbę spindinčiame vandenyje.“
Kitoje Floridoje darytoje nuotraukoje matomas švelniuose atspindžiuose plaukiantis aligatorius. Šioje nuotraukoje Andreasas protingai apvertė kadrą. Pirmiausiai jūs pamatote medžius ir dangų, o tada – aligatorių. Pastebėjus plėšrūną, suveikia netikėtumo veiksnys. „Tai – labai paprasta technika, – juokiasi jis. – Ir nedidelė staigmena. Tai yra pavyzdys, kaip itin paprastu būdu galima padaryti kažką kitaip. Tikiuosi, kad kaip ir kitos nuotraukos, ši privers jus stabtelėti, pagalvoti apie laukinės gamtos grožį ir apie tai, kaip galime ją išsaugoti ateities kartoms.“
„Vaizdas gali būti daug daugiau nei tik mūsų aplinkos atspindys. Stengiuosi, kad fotografija neapsiribotų dokumentiniu aspektu; vaizdas turi sukelti jausmų.“
„Man visada buvo įdomu stebėti laukinę gamtą, – sako jis. – Ir tai išsivystė fotografuojant kraštovaizdžius, kuriuos fiksuodamas į nuotrauką norėjau įtraukti ką nors gyvo, kad sukurčiau stipresnį ryšį. Kad ir koks gražus būdavo peizažas, visada kažko trūkdavo. Gyvastis nuotraukai – ir patirčiai – visuomet prideda dinamikos.“
