Bet kuris gamtos mokslus studijuojantis žmogus pasakys, kad kaita yra laipsniška. Prisitaikymas ir naujovės sukuria naujas nišas, o gyvūnų rūšys klesti dėl įvairovės. Ar tai gali būti pritaikoma laukinės gamtos fotografijai? Ar šiais laikais, kai fotografavimo technologijos leidžia lengviau nei bet kada fiksuoti ryškias ir detalias nuotraukas, norint išsiskirti reikia kažką daryti kitaip?

Pastaruosius kelerius metus Andreasas Hembas kelia sau būtent tokį tikslą.

„Kai fotografuoju, stengiuosi atsitraukti nuo įprastos dokumentikos ir atrasti kitą laukinės gamtos fotografijos pusę, kuri, mano nuomone, labiau užfiksuoja buvimo gamtoje emociją, – sako Andreasas. – Vadinu tai riba tarp sapno ir realybės, nes svarbesnis tikslas – pažadinti jausmus, o ne tiesiog nufotografuoti gyvūną. Gali būti, kad „įprastą“ kadrą jau esate matę anksčiau 1 000 kartų, bet jei galite tuos pačius dalykus parodyti kitaip, tai sužadina smalsumą.“

Aprėpdamas daug fotografijos sričių Andreasas gali nesunkiai peržengti įprastos laukinės gamtos fotografijos ribas. Tiesą sakant, anksčiau jis buvo kraštovaizdžio fotografas, o tarp peizažo fotografijų ir vaizdų, kuriuos jis fotografuoja dabar, yra daug panašumų.

„Man visada patiko stebėti laukinę gamtą, – pasakoja jis. – O tai išsivystė fotografuojant kraštovaizdžius, kai atsirado noras į juos įdėti ką nors gyvą ir taip sukurti glaudesnį ryšį. Gamtos vaizdai buvo nuostabūs, bet juose kažko trūko. Gyvybė nuotraukai – ir patyrimui – visada prideda dinamikos.“ 

Nors Andreasas kaip pagrindą naudoja kraštovaizdžio fotografiją, jo laukinių gyvūnų fotografavimo patirtis esminė tobulam kadrui užfiksuoti. „Tu gali žinoti visus įprastus fotografijos elementus, pavyzdžiui, apšvietimą, foną ir panašiai, bet taip pat turi suprasti, kaip nufotografuoti gyvūną ypatingu momentu, – sako jis. – Taigi, turi išmokti būti nepastebimu gamtoje, prisipratinti gyvūną, gebėti prisiartinti prie to pakankamai arti, kad galėtum nufotografuoti, taip pat suprasti jo elgseną, judėjimo būdą, reakcijas į jį supančius dalykus, kad galėtum išlaukti konkrečios, norimos užfiksuoti akimirkos, kuri gali praeiti labai greitai.“

Naujausiose nuotraukose, padarytose gimtojoje Švedijoje ir Floridoje su „α7R III“ arba „α9“, Andreasas užfiksavo nuostabių meniškų gamtos vaizdų. Pavyzdžiui, kai fotografuodamas žuvaujantį snieginį garnį panaudojo sukimo techniką: „Sekiau jį nustatęs 1/60 sek. užrakto greitį, tai yra, žymiai lėtesnį, nei įprastai naudojamas fotografuojant laukinius gyvūnus. Taip dėl sąmoningo judesių suliejimo galva liko ryškesnė, įžiūrima, o sparnas ir fonas – sulieti.“ 

Sukimą padeda atlikti „Alpha“ vaizdo stabilizavimo funkcija „In-Body Image Stabilisation“ (IBIS), sako jis, „nes man svarbu užfiksuoti judantį objektą, o ne visiškai sulieti vaizdą. Judėjimą stengiuosi pagauti skirtingais būdais, tačiau beveik visada pasitelkiu į pagalbą IBIS. Norisi, kad didžioji vaizdo dalis būtų ryški ir kad judesys būtų tinkamoje vietoje – taip susidaro akį traukiantis kontrastas. Labai naudinga, kad atlikdamas sukimą galiu perjungti IBIS režimą, kuris atpažįsta, kad noriu stabilizuoti tik vienoje ašyje. Be to, tai galiu daryti tiesiai iš objektyvo, pvz., GM 400mm f/2.8. Tai padeda sutaupyti laiko.“

Kitos „Alpha“ funkcijos, kuriomis naudojasi Andreasas tokiems kadrams užfiksuoti, yra tiesioginis atsakas iš elektroninio vaizdo ieškiklio (EVF) ir tylaus fotografavimo režimas. „Fotografuojant laukinę gamtą, tyla yra labai svarbi, kad neišgąsdintume gyvūno, – aiškina jis. – Mechaninio užrakto tarškėjimas gali priminti kulkosvaidžio garsą, tačiau naudodamas „α9“ galiu fotografuoti 20 kadrų per sekundę greičiu visiškai tyliai.“

Fotografuojant siluetus ir iš galo apšviestus objektus, labai naudingas EVF ir histograma, „nes iš karto gaunate atsaką ir instinktyviai žinote, kaip prisitaikyti prie apšvietimo – rankiniu būdu ar su ekspozicijos kompensavimu. Fotografuoti, kai nėra daug saulės, tapo gerokai lengviau, ir nebeskauda akių! Tylus užraktas, IBIS ir EVF padeda fotografuojant iš apačios, pavyzdžiui, kaip tada, kai iš plūduriuojančios slėptuvės prisėlinęs arti fotografavau ilgakojus pelkių paukščius ir gulbę spindinčiame vandenyje.“

Kitoje Floridoje darytoje nuotraukoje matomas švelniuose atspindžiuose plaukiantis aligatorius. Šioje nuotraukoje Andreasas protingai apvertė kadrą. Pirmiausiai jūs pamatote medžius ir dangų, o tada – aligatorių. Pastebėjus plėšrūną, suveikia netikėtumo veiksnys. „Tai – labai paprasta technika, – juokiasi jis. – Ir nedidelė staigmena. Tai yra pavyzdys, kaip itin paprastu būdu galima padaryti kažką kitaip. Tikiuosi, kad kaip ir kitos nuotraukos, ši privers jus stabtelėti, pagalvoti apie laukinės gamtos grožį ir apie tai, kaip galime ją išsaugoti ateities kartoms.“