Nepaisant fizikos magistro laipsnio, fotografė Stefanie Liebermann astrofotografijoje įžvelgia tam tikrą magiją. „Tai tarsi išpakuoti Kalėdų dovaną, – sako ji, – nežinai, ką rasi, todėl visada jauti jaudulį.“

Ilgai eksponuodamas, dažnai net kelias minutes, niekada nežinai, kaip atrodys nuotraukos, kai pagaliau pamatysi rezultatą, – Stefanie tai sukuria erdvę, kurioje fizika susijungia su menu. „Visada jaučiu jaudulį, todėl be galo mėgstu keliauti po pasaulį su savo „Sony“ įranga ir lankyti įdomias vietas.“

Stefanie naudoja įvairius „Sony“ fotoaparatus, priklausomai nuo to, ką fotografuoja. „Turiu „Alpha 7 R III“, kurį modifikavau infraraudoniesiems spinduliams, kad galėčiau fotografuoti vandenilio alfa ūkus ir visas detales, kurios geriau matosi infraraudonųjų spindulių spektre. Taip pat turiu „Alpha 7 IV“ ir „Alpha 7R V“.“ Be to, Stefanie turi objektyvą FE 24 mm f/1,4 GM, kuris yra vienas iš jos mėgstamiausių objektyvų naktiniam dangui fotografuoti. „Jis toks mažas ir lengvas, kad galiu jį visada nešiotis su savimi“, – sako ji. Stefanie šį objektyvą naudoja įvairiais būdais: „Galiu fotografuoti naudodama f/1,4 – tai užtikrina trumpą ekspozicijos laiką fotografuojant seminarų metu. Bet jei fotografuoju su žvaigždžių sekikliu, galiu sumažinti objektyvo diafragmą iki f/2,8 ir naudoti mažą jautrumą. Taip išgaunama nuostabi vaizdo kokybė – žvaigždės būna ryškios, be patamsėjusių kraštų ir kometos efektų.“

Žvaigždžių sekiklis – tai prietaisas, kuris kompensuoja Žemės sukimosi judėjimą, todėl ilgos ekspozicijos metu žvaigždės danguje išlieka taškais ir netampa žvaigždžių takais. „Naudodama žvaigždžių sekiklį galiu sumažinti diafragmą nuo f/1,4 iki f/2,8, todėl nuotraukos visada atrodo geriau nei naudojant maksimaliai – f/2,8 – atidarytą diafragmą. Man labai patinka nuotraukų kokybė.“

Stefanie nuotraukose išsiskiria peizažas, kuriame buvo daryta nuotrauka. Peizažas suteikia nuotraukai konteksto ir mastelio, o naktinis dangus lieka pagrindiniu objektu. „Kartais fotografuodama išjungiu žvaigždžių sekiklį, tada darau kitą kadrą naudodama mažą ISO vertę ir ilgai eksponuodama. Žvaigždės, žinoma, būna neryškios, bet tokia ekspozicija puikiai perteikia peizažo vaizdą. Fotografuojant su žvaigždžių sekikliu rezultatas būna priešingas – žvaigždės užfiksuojamos tobulai, bet peizažas dėl sukimosi tampa neryškus. Tačiau abu vaizdus – pirmąjį planą ir dangų – galiu sujungti į vieną nuotrauką. Kartais, jei pirmasis planas yra dinamiškas, laukiu prieblandos, nes tada galima fotografuoti naudojant trumpesnę ekspoziciją ir gauti nuostabius rezultatus.“

Tokioje peizažo nuotraukoje pagrindinis objektas yra Paukščių Takas, todėl 24 mm židinio nuotolis yra idealus norint užfiksuoti kuo daugiau galaktikos. Stefanie židinio nuotolį naudoja įvairiais būdais. „Man patinka suteikiamos galimybės: galiu naudoti f/1,4, kad naktį greitai padaryčiau nuotrauką naudodama 10 ar 15 sekundžių ekspoziciją. Be to, galiu naudoti panoraminę trikojo galvutę ir padaryti seriją nuotraukų, kurias sujungusi galėčiau sukurti itin platų vaizdą. Arba galiu sumažinti diafragmą iki f/2,8 ir naudoti žvaigždžių sekiklį, kad naktinis dangus būtų tobulai aiškus ir ryškus. Tai man suteikia dvi skirtingas galimybes.“

Stefanie savo nuotraukoje, padarytoje Salar de Uyuni, naudojo sujungtos panoramos techniką – ji padarė keletą nuotraukų naudodama 24 mm objektyvą ir f/1,4 diafragmą, kad užfiksuotų šį įspūdingą vaizdą. „Kai dariau šią nuotrauką, buvau fotografijos ekskursijos vadovė ir norėjau nufotografuoti grupę ir mūsų transporto priemonę. Naudojau panoraminę galvutę ir paprašiau visų pastovėti ramiai, kol darysiu nuotraukas. Tokio tipo nuotraukose svarbesnis istorijos pasakojimas ir akimirkos užfiksavimas.“

Kitas kadras, padarytas Garube, Namibijoje, puikiai iliustruoja kitą techniką. Šiam kadrui užfiksuoti Stefanie naudojo žvaigždžių sekiklį ir 24 mm objektyvą bei ilgą ekspoziciją, kad pavyktų užfiksuotų nuostabų žvaigždžių ir planetų vaizdą. Tada buvo padarytas antras daug trumpesnės ekspozicijos kadras, kad būtų užfiksuotas apleistas pastatas ir medis dykumos fone. Galiausiai abu kadrai buvo sujungti ir taip buvo gautas įspūdingas galutinis rezultatas.

Vienas dalykas, kurį mato fotoaparatas, bet kuris ne visada matomas plika akimi, yra erdvės spalva. „Man patinka kurti harmoningą vaizdą, derinant dangaus spalvų tonus su kokiu nors objektu pirmame plane. Fotografuodama Paukščių Taką galiu pakeisti baltos spalvos balansą iš 3 900 K į 3 700 K ir taip išgauti mėlynesnį atspalvį, kad jis derėtų su objektu pirmame plane, pavyzdžiui, mėlynu pastato stogu ar panašiai. Manau, kad į viską reikia žiūrėti iš meninės perspektyvos ir vertinti kiekvieną nuotrauką.“