„Image Focus“

Po pusantrų metų socialinės izoliacijos, 99 dienų visiško karantino ir privalomų veido kaukių, bučiniai ėmė kelti susižavėjimą. Tai simbolis, kuris rodo meilės triumfą ir paties gyvenimo nenumaldomumą, nepaisant besitęsiančio niūraus laikotarpio, kurį sukėlė „Covid-19“ pandemija.

Mėgstu įamžinti istoriją formuojančius įvykius, švenčiančius žmones ir jų kultūras. Konkrečiai šis vaizdas yra fotografijų serijos, kurioje buvo fiksuotos viešumoje besibučiuojančios poros, mano per karantiną pradėto projekto, dalis. Norėjau susitelkti į kažką, ko dar nemačiau kituose pandemijos fotografijos projektuose, Kažką universalaus ir tai, su kuo kiekvienas galėtų atrasti ryšį.

Fotografuoti nuvogtus bučinius naktį nėra lengva ir to negalima suplanuoti. Šiuo atveju padėjau draugei įnešti gigantišką paveikslą į jos namus, kai pamačiau šią porą, besibučiuojančią prie įėjimo į metro. Žinojau, kad turiu užfiksuoti šią akimirką, todėl kaip galėdamas atsargiau padėjau paveikslą ir prisiartinau prie jų su „Sony Alpha 7R IV“ bei 35 mm f/1.8 rankoje ir pradėjau fotografuoti.

Visada su savimi nešiojuosi „Alpha 7R IV“. Tokiais atvejais, kaip šis, labai džiaugiuosi, kad jį turiu, ypač todėl, kad visada turiu būti budrus ir pradėti veikti kaip galėdamas greičiau, kai atsiranda tinkama akimirka. Kad tai įgyvendinčiau, man reikia lengvo, greito, tikslaus ir aukščiausios kokybės nuotraukas kuriančio fotoaparato. „Sony Alpha 7R IV“ kaip tik leidžia man tai padaryti, o dėl jo tylaus veikimo galiu dirbti diskretiškai.

Žmonės dažnai žiūri į mane ir net nenutuokia, kad esu profesionalus fotografas. Jie tiesiog mano, kad esu mėgėjas su fotoaparatu. Bet pasakysiu kaip paslaptį, mano žinioje yra 61 milijonas pikselių ir didelis dinaminis diapazonas, 10 kadrų per sek. fotografavimo dažnis, tikslus automatinis fokusavimas ir ISO vertė, kurią be problemų galima padidinti.

Dvi moterys šiame vaizde net nenutuokė, kad yra fotografuojamos, kol joms to nepasakė grupelė praeivių. Tik tada jos pasiteiravo, ką aš darau ir kodėl nepaprašiau jų leidimo. Pasakiau joms tiesą…tai buvo tokia graži, emocionali akimirka ir aš nenorėjau jos nutraukti. Kai parodžiau joms ką tik nufotografuotą nuotrauką, jų įtarimai išsisklaidė, ir pasigirdo šūksniai „O dieve! Tai taip gražu!“ Jos netgi mandagiai paprašė, gal galėčiau joms atsiųsti nuotrauką. Štai kas man yra fotografija – priversti žmones nusišypsoti!

Tikiu, kad pamačius kažką viešai bučiuojantis daugeliui pasitaiso nuotaika, ypač laikotarpiu, kai buvome atskirti nuo savo mylimųjų. Mes pripratome prie kasdienio gyvenimo kad kažkaip pamiršome, koks ypatingas jis gali būti. Meilė – tai didžiulė jėga.