Tai paskutinė filmavimo diena ir Jaakko Posti mėgina aplenkti laiką. Į šiaurinę Suomiją atskubėjo pavasaris ir ėmė šildyti saulė. Sniegas tirpsta, baltas vanduo tampa mėlynas, o Kilpisjärvi ežero krantai slenka ir virsta klastingu ižu. Palikęs sniegaeigį už penkių ar šešių kilometrų nuo Terbmisvaara kalno, Jaakko ir snieglentininkas Antti Autti šliuožia slidėmis per pažliugusį slėnio sniegą, tikėdamiesi laiku pasiekti greitai tirpstančius viršūnės tarpeklius.
Šie statūs, siauri, nuo žemyn besileidžiantys kalnų tarpekliai puikiai tinka čiuožti snieglentėmis laisvuoju stiliumi ir bus rodomi paskutiniame dokumentinio filmo SCAN segmente, skirtame Antti, tyrinėjančiam Norvegijos ir Suomijos gamtos grožį netgi už šiaurės poliaračio. „Ši filmo dalis, – prisimena Jaakko, – turbūt mano mėgstamiausia. Tikrai didžiuojuosi, kad taip stengėmės jį kurdami. Visada mėgau estetiškus vaizdus, tačiau žinant, kokių pastangų reikėjo, įspūdis tampa nepakartojamas. Žiemą galima sniegaeigiu privažiuoti tiesiog prie tarpeklių papėdės, tačiau šį kartą tai buvo pernelyg pavojinga, todėl visą kelią iki 1140 m aukščio viršūnės nuėjome pėsčiomis, o čiuoždami žemyn filmavome. Prieš grįžtant į civilizaciją pavyko nufilmuoti dvi iš šių kelionių tarpekliais. Mano širdies susitraukimų dažnio vidurkis turėjo būti apie 160!“
Kodėl sėkmė šitaip džiugina? Nes negali būti tikras, kad pasiseks, sako Jaakko. „Didžiąją laiko dalį dirbant su tokiais projektais tenka tiesiog apsigręžti, – juokiasi jis. – Gali lipti aukštyn penkias valandas ir užlipęs pamatai, kad filmuoti neįmanoma, nes pasikeitė oro sąlygos, nesaugu arba pernelyg pavojinga. Gali apimti neviltis, tačiau kai pasiseka, norisi šokinėti iš laimės.“ Jaakko iš pradžių fotografuodavo tik nejudančius vaizdus, o dabar, dirbdamas su mėgstamų sporto šakų sportininkais, filmuoja vis daugiau vaizdo įrašų. Projekte, kuriame dalyvavo Antti, daugiau nei 20 metų patirtį turintis profesionalas, atstovavęs Suomijai olimpinėse žaidynėse, paaiškėjo, kad jiedu turi bendrų interesų. „Maždaug prieš 10 metų, – pasakoja Jaakko, – jis susidomėjo snieglenčių sportu atokiose vietovėse ir vis dar tęsia šią kelionę. Filmas yra apie jo grįžimą į vietas, kurias įsimylėjo.“
Tokiose vietose dirbantiems filmų kūrėjams reikia specialių įgūdžių, patirties ir įrangos, kuria galima pasikliauti. „Svarbiausia apsisaugoti nuo sniego, – aiškina jis, – ir kuo daugiau žinosite apie vietinius sniegynus, tuo geriau. Taigi galbūt pamatysite vietą, kurioje, jūsų požiūriu, tinka filmuoti, tačiau turite planuoti, net išsikasti duobes sniege, kad pamatytumėte sąlygas – reikia daryti viską, kad išvengtumėte lavinos. Jei abejojate, neikite, nes ten, kur didesni paviršiai, gali užgriūti didesnės lavinos, o tada jau viskas Dievo rankose.“ Pasak Jaakko, ši tema jam artima, todėl jis gali pastebėti geresnius kadrus. „Darbą su profesionaliu snieglentininku vadinu bendradarbiavimu ir juo pasitikiu, nes jis žino, kas gerai atrodo kameros ieškiklyje. O jie pasitiki manimi, nes žinau, kaip su jais kalbėti. Jei neišmanote sporto, galite užfiksuoti vaizdą, kuris kai kam atrodys gražus, tačiau žinovams reikia tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, tinkamos padėties.“
Jis gali lengvai dirbti su „α7R III“ įranga, o pagrindinis jos pranašumas – universalumas. Filmuojant mišria technika galima gauti to paties objekto nejudančius vaizdus ir vaizdo įrašą, kai svoris ir erdvė yra svarbus veiksnys.
„Turint tik vieną korpusą, – tęsia jis, – reikia tik vieno objektyvų rinkinio, o mikrofonų rėmas gali būti mažesnis. Kuo mažiau vietos užima įranga, tuo daugiau jos lieka gyvybiškai svarbiems dalykams, pvz., apsaugos nuo sniego priemonėms, papildomiems drabužiams ir vandeniui. Paprastai naudoju FE 24–105 mm f/4 G, nes manau, kad jis patenkina didžiąją dalį mano poreikių, tačiau visada nešuosi spartų nekintamo židinio nuotolio objektyvą, pavyzdžiui, FE 35 mm f/1.8, jei apšvietimo lygis sumažėtų.“
Patikimas „α7R III“ automatinis fokusavimas ir vaizdo stabilizavimas labai svarbu ir Jaakko – dėl šių savybių jis gali dirbti laikydamas kamerą rankose (giroskopinis stovas užimtų daugiau vietos) ir lengvai fokusuoti snieglentininką, pavyzdžiui, Antti, naudodamas objekto sekimo AF. Norint filmuoti taip pat gerai, kaip fotografuoti nejudančius vaizdus, „reikia tokios spartos, kad galėtum sureaguoti per sekundę ir užfiksuoti išraiškingus kadrus, kurie ypač svarbūs tokiam dokumentiniam filmui, – sako jis, – laikau kamerą prisegtą prie peties dirželio, kad galėčiau ją sugriebti, kai tik prireiks.“ Be abejo, norint už poliaračio nešiotis kamerą ant peties, reikia puikios apsaugos nuo oro poveikio ir „per šešerius filmavimo su „α7“ serijos įranga metus, – sako Jaakko, – net jei originalus ekranas šiek tiek apledėja esant –30 ar –40 laipsnių temperatūrai arba sušlampa nuo tirpstančio sniego, niekada dėl to neturėjau problemų. Mano „Alfa“ niekada nepalūžo kaip ir aš – man padėjo patirtis ir planavimo įgūdžiai.“
