Kentonui Thatcheriui teko fotografuoti viską – nuo senųjų kino žvaigždžių, tokių kaip Pierce‘as Brosnanas, iki naujųjų futbolo garsenybių, tokių kaip Cristiano Ronaldo. Įsikūręs Lisabonoje, Portugalijoje, jis vykdo reklaminės ir redakcinės fotografijos užsakymus kai kuriems stambiausiems pasaulio prekių ženklams ir žurnalams.
Kentonui nebūna dviejų vienodų fotosesijų. Nesvarbu, ar tai yra kruopštaus planavimo ir pasiruošimo reikalaujantis darbas, ar tik kelios minutės kadrui padaryti, viskas priklauso nuo laiko pasirinkimo.
„Aš turiu sugebėti užfiksuoti sekundės dalį. Fotografai, kurie fotografuoja nejudančius objektus, turi laiko atsikvėpti ir pagalvoti, bet portretų fotografui tai neįmanoma. Galiu šį procesą palyginti su važiavimu lenktyniniu automobiliu – tu negali nuleisti akių nuo kelio. Taip pat yra ir su žmonėmis, kuriuos fotografuoju. Aš visada turiu stebėti objektą, kitaip praleisiu tą svarbiausią kadrą.“
Nors galutinis vaizdas užfiksuojamas vos per sekundės dalį, kad tai padarytum, pirmiausia reikia atlikti pasiruošimo darbus. Kentonas papasakojo apie neseniai darytą reklaminę kampaniją, kurioje jis fotografavo merginą su sparnais, stovinčią ant pastato stogo Lisabonoje, ir paaiškino, kaip ruošėsi tai fotosesijai.
„Aš vykau į tą vietą kokius dvidešimt penkis kartus, kad nufotografuočiau to vaizdo foninį peizažą, bet vis negaudavau to, ko noriu. Fotografuota ant vieno aukščiausių Lisabonos pastatų, pūtė didelis vėjas; nors fotoaparatas buvo ant trikojo ir prilaikomas, vis tiek buvo nedidelė vibracija, judėjimas ir ilga ekspozicija. Keletą dienų turėjau atsitraukti nuo šitos užduoties, todėl aš praleidau kelias valandas, tiesiogine ta žodžio prasme, bandydamas gauti tą vienintelį vaizdą.“
Taip pat yra ir įvairūs redakcijų užsakymai, kuriuos vykdydamas Kentonas turėjo vos keletą minučių objektui nufotografuoti. Jis papasakojo apie vieną atvejį, kai turėjo padaryti oficialų Boriso Johnsono portretą, kai šis lankėsi Portugalijoje eidamas užsienio reikalų sekretoriaus pareigas. „Mano fotosesijose niekada nebūna nuobodžių momentų“, – sako jis. „Turėjau tik tris minutes jam nufotografuoti, todėl išvakarėse nuvykau ten ir dvi valandas ruošiau vietą, kad per tokį trumpą laiką galėčiau padaryti viską, kas įmanoma.“ Kentonas tęsia: „Iš tiesų, pirminį portretą padariau baltame fone. Kai tik jis baigė taisytis savo kaklaraištį, nuspaudžiau užraktą ir padariau pirmą kadrą. Išėjo labai natūralus kadras; kiti trisdešimt ar keturiasdešimt kadrų irgi buvo geri, bet jose buvo per daug pozavimo, o tai nelabai atspindi mano stilių. Kai jau turėjome oficialų kadrą, turėjau dar vieną minutę kitam kadrui. Greitai prie sienos lipniąja juosta pritvirtinome juodą foną. Aš norėjau padaryti labai britišką jo nuotrauką, kaip jis rankoje laikydamas lėkštutę geria arbatą. Nors turėjau tik minutę, būtent ši nuotrauka man patiko labiausiai, ir, atrodo, ji patiko ir Borisui.“
Kentonas pradėjo fotografuoti naudodamas vidutinio formato juostinius fotoaparatus, bet paskui susidomėjo skaitmeninių fotoaparatų teikiamomis technologinėmis galimybėmis.
„Galima sakyti, kad mano tėvas buvo tarsi mano mentorius: jis buvo fotografas mėgėjas, pavertęs visą mūsų garažą tamsiuoju kambariu, kuriame buvo net keturi fotodidintuvai! Būtent ten aš sužinojau apie Anselio Adamso zoninę sistemą ir kokią ekspoziciją pasirinkti, siekiant išnaudoti dinaminį diapazoną. Kai fotografuodavau naudodamas juostelę, visada ryškindamas juostelę atlikdavau bandymą su jos iškarpa ir melsdavausi, kad man būtų pavykę eksponuoti iki 1 juostelės ekspozicijos platumos žingsnio, nes dinaminis diapazonas buvo labai ribotas. Dabar naudoju „Sony α7R III“ ir jo dinaminis diapazonas yra fenomenalus – kai pirmą kartą juo naudojausi, negalėjau patikėti pamatęs, kaip detaliai buvo perteikti apšvietimo niuansai ir šešėliai.“
Kentonas fotografuodamas naudoja keletą klasikinio židinio nuotolio portretams skirtų objektyvų, o jo mėgstamiausias iš jų yra „Zeiss“ FE 50 mm f/1,4 objektyvas, nes „jis atitinka visus mano reikalavimus; tai fenomenalus objektyvas“. Jis taip pat paaiškina, kad naudoja „Sony“ FE 85 mm f/1,4 GM objektyvą ir FE 70–200 mm f/2,8 GM objektyvą, nes jie puikiai tinka portretams. Tačiau Kentonas sako: „Vis tik turbūt dažniausiai naudoju FE 24–70 mm f/2,8 objektyvą. Tai mano kasdienis darbo įrankis, kurį visur pasiimu su savimi, nes jis itin aiškiai fokusuoja vaizdą.“
Kita svarbi funkcija, kuri Kentonui praverčia fotografuojant portretus naudojant skaitmeninę techniką, yra α7R III akių aptikimo AF. Jis pasakoja, kad ši funkcija labai naudinga, ypač fotografuojant gyvenimo būdo temomis.
„Seniau aš naudodavau 50 mm f/1,4 objektyvą ir taikydavau f/2,8 ar netgi f/4 diafragmą, kad tobulai sufokusuočiau objektų akis. Dabar naudodamas akių aptikimo AF galiu aiškiai sufokusuoti akis taikydamas f/1,4 diafragmą, ir tai pakeitė mano fotografavimo metodiką. Aš galiu kalbėtis su fotografuojamu objektu ir duoti jam nurodymus, nes įjungęs akių aptikimo AF funkciją galiu tiesiog nuspausti užraktą ir būti ramus, kad akys bus tikrai sufokusuotos.“
Vaizdas, kuris Kentonui puikiai tai perteikia, yra nuotrauka iš fotosesijos su Joaquimu de Almeida, per kurią jis gėrė viskį. „Labai retai naudoju trikojį ir nuolatinį apšvietimą, bet jis nuolat judėjo, lenkėsi į priekį, įsipildavo dar vieną viskio taurę, juokėsi ir judėjo pirmyn ir atgal. Lauko gylis buvo labai mažas, bet jo akys buvo sufokusuotos kiekviename kadre. Tai kažkas nepaprasto!“