Istorinis Stambulo miestas skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Tai didžiausias miestas Europoje ir vienintelis toks, kuris tęsiasi per du žemynus. Tai kosmopolitiškas kultūrų mišinys, susidaręs per tūkstantį metų vykusią prekybą, švietimą ir religinius ryšius... Tačiau fotografui Mulatui Pulatui šis miestas reiškia ką kita: viltį.
„Iš Ankaros persikėliau į Stambulą, – aiškina jis, – nes norėjau studijuoti. Mano tikslas buvo užbaigti studijas ir likti čia gyventi. Tuo metu galvojau, kad čia ir apsistosiu – tai buvo mano svajonė. Tą pačią svajonę, tą pačią viltį matau daugelyje kitų žmonių, su kuriais susipažįstu.“
Būtent šie, kiti, žmonės įkvėpė Murato projektą „Vilties miestas“. Sutelktas į Stambulą, tačiau atspindintis gyvenimą visuose miestuose – šis projektas yra portretų ir nesuvaidintų nuotraukų serija, kurių kiekviena apibūdina žmones, kuriuos suvilioja ir įkvepia miesto gyvenimas. Tai, kaip jis juos iškelia į aukštumas, arba numeta į žemumas.
„Visada mėgau išeiti į gatvę ir fotografuoti, – sako jis, – bet to nepakako. Norėjau daugiau sužinoti apie žmonių gyvenimus ir patenkinti savo smalsumą. Tad fotografavau visame mieste: biurų darbuotojus, parduotuvių savininkus, benamius apleistose vietose ir protestų dalyvius. „Vilties miestas“ yra šių istorijų dėlionė.“
„Dėl vieno dalyko esu tikras – dideliame mieste nelengva išlaikyti viltį. Visi čia atvykstantys žmonės turi viltį. Jie nori tapti kažkuo: įtakingu, turtingu ar tiesiog laisvu, bet daugelis jų žaidimą pralaimi, nes tikimybė to pasiekti yra menka. Tapimas sėkmingu nėra dažnai pasitaikanti istorija.“
Norėdamas užfiksuoti „Vilties miestą“, Muratas daugiausia naudoja „α7R III“. Anksčiau dirbęs su „α7 II“, jis teigia, kad labai patobulėjo raiška ir vaizdo kokybė.
„Svarbiausia vaizdo ryškumas ir dinaminis diapazonas, – aiškina jis, – ypač pastarasis, nes mano studija yra visas miestas ir turiu būti pasirengęs bet kam. Kažką pamatau ir turiu iš karto reaguoti, kad pagaučiau akimirką be prabangos sureguliuoti apšvietimą. Nesvarbu, ar tai foninis apšvietimas, ar ryškus dangus, su „α7R III“ visada lengva išryškinti šviesos ir šešėlių detales. Tą patį galiu pasakyti ir apie ISO efektyvumą. Jį galima plačiai reguliuoti, tad galiu nesunkiai fotografuoti savo subjektus esant silpnai šviesai.“
Kiekvienas subjektas yra tarsi naujas jo projekto skyrius. Tačiau, pasak fotografo, tai gali būti sudėtinga, nes jo istorijose žmonės dažna būna praradę viltį. Kartais tai LGBT eitynių dalyviai, netekę teisės jas surengti, o kartais – benamiai žmonės.
„Pažįstu daug čia ateinančių žmonių – gerų žmonių ir gerų darbininkų – tačiau dabar jiems tenka gyventi gatvėje. Lyja lietus, šalta ir aš negaliu jiems padėti. Pafotografuoju, pasikalbu, praleidžiu su jais laiko, tačiau aš galiu sugrįžti į savo gyvenimą, o jie negali. Aš tik stebėtojas, o tai kartais tikrai sunku.“
„α7R III“ automatinio fokusavimo sistema iš esmės pakeitė Murato darbo būdą: „Prieš 10 metų nebūčiau galėjęs įvykdyti šio projekto, nes fotoaparatai tiesiog neveikė tokiu būdu, kokio man reikėjo.“
Su „Eye AF“ režimu, sako jis, „tereikia paspausti mygtuką ir žinosiu, kad subjektas visada išliks sufokusuotas. Tai labai svarbu! Jei naudoju automatinio fokusavimo tašką akiai surasti, tuomet fokusuoju ir keičiu kompoziciją, galiu praleisti reikiamą akimirką. Vadinasi, kad reikia rūpintis vienu dalyku – techniniu dalyku – mažiau. Žinau, kad subjektas visuomet išliks sufokusuotas, net ir fotografuojant plačiu kampu, tad galiu susitelkti į kūrybinį procesą.“ Muratui įspūdį padarė ir „α7R III“ konstrukcija bei dydis. Tai reiškia, kad fotografuoti jis gali bet kokiomis oro sąlygomis ir jam nereikia nešiotis sunkaus DSLR arba vidutinio formato fotoaparato. „Tam, kad galėčiau fotografuoti savo stiliumi, gatvėje, fotoaparatas turi būti pasiruošęs lietui ar sniegui, ir jis yra. Be to, jo dydis tiesiog tobulas, ypač naudojant mažą objektyvą, pvz., FE 35 mm f/2.8. Galiu išlikti beveik nematomas.“
„Savo darbo dar nebaigiau. Prireiks dar kelių metų, nes noriu padaryti daugiau nuotraukų, ypač tų žmonių, kurie yra tikrieji nugalėtojai – tų, kurie gauna, ko nori. Tačiau nugalėtojų rasti sunku, kartais taip yra dėl to, kad jie nežino tokiais esantys. Daug žmonių įkliūva į spąstus – jie nori vis daugiau ir daugiau, kol jų norai nebegali išsipildyti. Turime gyventi paprasčiau ir suvokti, kad sėkmė nėra tai, ką matome televizoriaus ekrane ar žurnaluose. Kaip visuomenė turime suvokti, kad visi žmonės yra talentingi, visi turi įgūdžių ir savo vertę. Tikriausiai tai ir yra mano didžiausia viltis.“
