Netrukus po to, kai Davide‘o Monteleone nuotraukos, kuriose vaizduojamos vėl susitikusios motina su dukra, pasirodė ant „Time“ žurnalo viršelio, o 28 vidiniai puslapiai buvo skirti projektui „Beyond Walls“, Davide gavo pranešimą į savo pašto dėžutę.
„Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau migrantus iš Pietų Amerikos kaip atskirus žmones, o ilgą laiką žvelgdamas į juos, manau, kad juos suprantu geriau“, – buvo rašoma elektroniniame laiške. Ar šiandien galėtumėte rasti geresnį fotografijos galios įrodymą? Galiausiai, migracija yra mūsų amžiaus istorija, o ką dar gali daryti fotožurnalistai, jei ne į ją reaguoti, tyrinėti ir mesti iššūkį tam, kas vyksta?
„Time“ istorijos tikslas buvo aiškus – apžvelgti migracijos perspektyvą, o Davide savo nuotraukose tai sugebėjo padaryti paprastai, bet užfiksuodamas pačią esmę. Jo pasirinktas metodas – subtilūs ir ryškūs portretai – visiškai priešingas tam, kaip migrantai paprastai vaizduojami žiniasklaidoje.
Kaskart, kai išskleidžiama balta fono uždanga, Davide mums sako, kad „konteksto nebelieka ir turite sutelkti dėmesį į tik asmenį. Nebėra migracijos stereotipo, to, ką paprastai matote: sielvarto, eilių… viltį praradusių žmonių stovyklos.“ Tereikia paprasto efekto, kad galėtumėte pakeisti jų statusą. „Jie tampa asmenimis, realiais žmonėmis, todėl sunkiau vartoti tokius menkinančius žodžius, kaip „tvanas“, „banga“, „masė“… galime tai įveikti.“
Anksčiau Davide dirbo su kitais fotoaparatais, o šiai „Time“ užduočiai dėl svarių priežasčių jam prireikė naujos įrangos.
„Naudojau „Sony α7R III“, – aiškina Davidas. – Iš pradžių tai buvo didelis pokytis, bet netrukus įvertinau jo privalumus. Praktiniu aspektu naudoti mažą, lengvą, profesionalios kokybės fotoaparatą buvo labai patogu, kadangi projektą „Beyond Walls“ (liet. „Už sienų“) reikėjo baigti vos per 15 dienų. Taigi, nors dideliam formatui visada reikia trikojo ir prožektorių, su α7R III galėjome dirbti daug greičiau – tiesiog prisegdami baltą foną prie sienos ir daugiau nieko nedarydami. Fotoaparato kokybė taip pat puiki, todėl nuotraukos tobulai tinka spaudai arba didžiuliams spaudiniams. Tai labai įspūdinga.“
Daugiau galimybių veikti Davide‘ui suteikė ir α7R III atsparumas oro sąlygoms: „Vieną dieną, fotografuojant prie Tichuanos sienos, labai stipriai lijo, bet mes negalėjome laukti, kol lietus liausis, nes fotografavimui turėjome tik keturias dienas. Įpratau naudoti senus fotoaparatus, kai būdavo baisu, kad net lašas vandens nepatektų į vidų, bet naudojant α7R III dėl to jaudintis nebereikia. Jei fotografuodavau dideliu formatu, man reikėdavo asistento su skėčiu! Šiuo atveju man tereikėjo nepamiršti retkarčiais nušluostyti objektyvą. Ši ypatybė suteikia galimybę dirbti daug našiau, tą patį pastebėjau fotografuodamas Arktyje ir dykumoje.“
„Fotografuojami tokiu nedideliu fotoaparatu, kaip α7R III, mažiau jaudinasi ir jautrūs objektai“, – teigia Davide, pridurdamas, kad fotografui laisvės suteikia ir didelis fotoaparato greitis.
„AF yra toks greitas, kad jo net nepastebėsite, todėl galite sukomponuoti kadrą, pasikalbėti su pozuotoju ir pamiršti fotoaparatą.“ Kaip ir dauguma įrankių – „jei jo nepastebite, vadinasi jis veikia puikiai.“
Davide’o nuotraukų fonas nepastebimas, tačiau būtent jis portretams suteikia įspūdingo paprastumo, būdingo seansams studijoje. Tiesą sakant, „viską atlieka natūralus apšvietimas, – baigia Davide. – Mes tiesiog įrengiame foną saulei priešinga kryptimi, šešėlyje, todėl šviesa tampa labai švelni.“ Fotografuodamas rankinio fokusavimo režimu, jis kaskart nustato kiek per ilgą išlaikymą, kad gautų švarią drobę, o jo objektai išryškėtų priekiniame plane.
„Seku dokumentinės fotografijos tradicijas, tačiau mano tikslas yra skatinti smalsumą, o ne teikti informaciją. Geriausia istorija nėra pačioje nuotraukoje, bet aplink ją ir už jos. Tai, ką matote kadre, tėra tik emocinis langas“
