Viskas, kas sukasi aplink muziką

Maaike Ronhaar visada jautė aistrą muzikai ir dažnai lankydavosi koncertuose bei festivaliuose, kurie, anot jos, ją tiesiog pakerėdavo. Tačiau, kol nepradėjo fotografuoti muzikantų, ji nesuvokė, kiek daug jėgų ir laiko atlikėjai turi skirti savo muzikai. „Savo nuotraukose stengiuosi įamžinti šį jų atsidavimą,“ sako ji.

Maaike muzikos fotografijos darbai skirti aistrai ir asmeniškumui užkulisiuose, kurį galima pastebėti tik leidžiantis su grupe į gastroles. Ji su džiaugsmu pasakoja, kad gastrolės su grupe suteikia galimybę „tapti komandos dalimi“ ir „betarpiškai į ją įsilieti“, o tai būtina jos fotografijos stiliui.

Norėdama užfiksuoti šias akimirkas, ji renkasi fotoaparatą α7R III ir ištikimąjį α7S II, kurį ji naudoja fotografuodama su labai dideliu ISO itin prastame apšvietime, todėl jis ją lydį jau daugybę metų.

Maaike serijoje „All That Moves Around Music“ pagrindinį vaidmenį vaidina dokumentinės nuotraukos. „Šį pavadinimą sugalvojau, nes norėjau pabrėžti, jog muzika neapsiriboja atlikėju ant scenos, kad ją sudaro kur kas daugiau nei manome,“ – paaiškino ji.

Nors kai kurie fotografai susitelkia tik į scenoje trykštančią energiją ir adrenaliną, Maaike labiau traukia akimirkos, kai grupė nulipa nuo scenos. „Visada stengiuosi užfiksuoti asmeniškesnes akimirkas. Esu nufotografavusi į sofą atsišliejusį Tyler Bryant su gitara – jis su gitara nesiskiria nei prieš koncertus, nei po jų ir nuolat groja arba įrašinėja. Nuotraukoje jis visiškai paniręs į savo pasaulį. Tai labai asmeniška akimirka, kurioje jis įsitraukęs į savo mintis. Man tai išties magiška akimirka.“

Kad užfiksuotų natūralias grupės nuotraukas su tikro asmeniškumo pojūčiu, Maaike turėjo įsilieti į gastroliuojančios grupės gyvenimą. Tiesą sakant, anot jos, fotografui svarbu tapti nematomam. Kai patenki į grupės gastrolių autobusą, atsiduri jos namuose. Ji sako – „Pats esi visiškai nereikšmingas nei kaip asmenybė, nei kaip fotografas.  Svarbiausia – grupė, todėl būtina stengtis prie jos prisiderinti.“ Kaip pavyzdys galėtų būti emocinga nuotrauka iš užkulisių, kurioje Dennis Duijnhouwer „atsipučia koridoriuje“, prieš didįjį pasirodymą.

Įsivaizduodami grupės užkulisius arba gastrolių autobusą, paprastai įsivaizduojame besaikį girtavimą ir vakarėlius iki išnaktų, bet, anot Maaike, daugelio grupių gyvenimas visiškai kitoks. Muzikantai yra žmonės, tad jie kaip ir visi kiti jaučia stresą, nuovargį ir serga, bet, kaip jie sako, „show must go on“.

„Vienoje iš nuotraukų nufotografavau Tyler Bryant po koncerto. Jis sunkiai sirgo gripu. Prieš pasirodymą jis sukaupė visas jėgas, todėl pabaigė visiškai paslikas, sukniubo ant sofos ir jautėsi labai ligotas. Išties noriu parodyti jų žmogiškąją pusę ir kiek sunkaus darbo reikia įdėti, norint surengti įsimintiną pasirodymą žiūrovams.“

Dokumentinei fotografijai kaip ir kitiems fotografijos žanrams nepaprastai svarbu atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, todėl, žinoma, tam būtina visada su savimi nešiotis fotoaparatą. Maaike renkasi „Sony α7R III“, kurį dažnai naudoja su „Zeiss“ 35mm f/1.4 objektyvu. Šis derinys yra lengvas ir kompaktiškas visur nešiotis su savimi ir pasižymi tokiomis funkcijomis, kaip tylių užraktu, kuris leidžia fotografuoti diskrečiai. Vaizdo kokybės atžvilgiu milžiniškas 42,4 megapikselių raiškos jutiklis ir jo platus dinaminis diapazonas suteikia Maaike daugiau lankstumo redaguojant vaizdus.

Maaike nustato savo α7R III fotografuoti nespalvotai. „Žvelgdama į nespalvotą nuotrauką ekrane arba vaizdo ieškiklyje netgi prisimenu visus koncertus, kuriuos fotografavau nespalvotai. Juokingiausia, kad dėl to, jog fotografuoju RAW formatu, spalvas išvystu tik redaguodama nuotraukas.“

„Kartais spalvos mane nustebina,“ – tęsia ji, – „tačiau visada jas redaguoju nespalvotai, nebent spalva yra svarbi konkrečiai nuotraukai.“ Maaike atveju juoda ir balta išreiškia kur kas daugiau ne spalvos. Anot jos, fotografuojant spalvotai, spalvos papildo vaizdą. Tačiau fotografuojant nespalvotai, perteikiama gryna akimirkos energija ir emocijos.

Maaike rūpi užfiksuoti šias akimirkas atokiau nuo akinančių scenos šviesų. Viena iš priežasčių fotografuoti dokumentines ir veiksmo nuotraukas yra sukurti išbaigtą istoriją.

„Gyvos muzikos ir dokumentinė fotografija yra be galo skirtingi dalykai, kuriems reikalingas skirtingas požiūris, bet man patinka jie abu. Man labai patinka sekioti grupę, stebėti visą procesą. Fotografuojant pasirodymą scenoje ir dokumentines nuotraukas galima papasakoti visą grupės istoriją – būtent tai ir darau. Stengiuosi parodyti, kokia muzika svarbi pačiam jos atlikėjui ir viliuosi, kad savo nuotraukomis atskleisiu, kiek daug muzika reiškia man ir grupėms, su kuriomis dirbu.“