Tvarka chaose – taiklus apibūdinimas Jorge‘o Miguelio Jaime‘o Báezo fotografijoms. Iš visų vestuvių dienos emocijų ir nenuspėjamumo Jorge‘as sukuria dokumentinio stiliaus vaizdų seriją ir užfiksuoja tokias akimirkas, kurias įprastas vestuvių fotografas, skubėdamas nuo vienos scenos prie kitos, tikrai praleistų. Būtent akimirkos, kurios kitu atveju būtų praleistos, daro jo fotografijas tokias ypatingas.
Ši nuotaka, laukianti ceremonijos, yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip nuoširdus požiūris padeda užfiksuoti nesuvaidintas emocijas. Jorge paaiškina:
„Ji buvo stabtelėjusi prie įrėmintos nuotraukos, kurioje pavaizduota jos motina, mirusi prieš dvejus metus. Pirmą kartą užfiksuoti nespėjau, todėl tyliai laukiau savo vietoje, nustatęs ekspoziciją ir fokusavimą. Ji vėl priartėjo ir tada ją nufotografavau. Turėjau šiek tiek pakreipti fotoaparatą, kad viskas būtų savo vietoje. Tėvo siluetas fone buvo labai svarbus norint užfiksuoti visas emocijas, kurias pajutau. Tai vienatvės ir absoliutaus aiškumo pojūtis. Ši nuotrauka buvo nuotakos mėgstamiausia.“
Jorge‘o požiūris suformuotas asmeninės patirties: jo paties vestuvių 2006 m. ir akimirkos, kuri nebuvo užfiksuota ir liko tik jo ir būsimos žmonos bei fotografijos partnerės Marijos prisiminimuose.
„María manęs paklausė, kokius auskarus turėtų įsisegti, ir nesulaukusi atsakymo pasiteiravo, ar kas negerai. Aš nervinausi ir negalėjau kalbėti. Tai yra pats ryškiausias ir gražiausias tos dienos prisiminimas, simbolizuojantis mano gyvenimo esmę, mano dabartį ir ateitį.“
Deja, jų nusamdytas fotografas sėdėjo lauke ir jų laukė. Jorge‘as prisimena poros nusivylimą pamačius tos dienos nuotraukas. „Pamatę nuotraukas supratome, kad jos neperteikė to, ką tądien jautėme.“ Tai buvo lemtinga akimirka, kai Jorge‘as suprato, kad jo fotografijos turi pasikeisti, o jis turi skirti dėmesį tam, kas svarbiausia: „žmonėms, jų aistroms ir jausmams – jų vestuvių dienos istorijai.“
„Natūralumas, – sako Jorge'as, – priklauso nuo to, kaip pasineri į vykstantį chaosą. Į džiaugsmą ir liūdesį, į triukšmą ir jaudulį. Iš tikro, į gyvenimą. Pirmiausiai tai susiję su pasitikėjimu. „Jumis turi pasikliauti tiek, kad galėtumėte patekti į vietas ir situacijas, kuriose kiti žmonės neturėtų būti. Jūsų buvimas ten turėtų būti toks tarsi jūsų ten nebūtų, nedalyvaujant, nereiškiant savo nuomonės, tiesiog viską fiksuojant. Jums įsikišus, keičiant ir teikiant nurodymus, galiausiai visos vestuvės remiasi vienu ir tuo pačiu šablonu. Tačiau leidus įvykiams tekėti sava vaga, nustebsite, kokių situacijų galite išvysti, ir įamžinsite akimirkų, kurių net neįsivaizdavote. Į vestuves einu atvira siela, pasirengęs užfiksuoti emocijas.“ Fotografuodamas vestuves, Jorge‘as pakeičia fotoaparato židinio nuotolį efektyviai jį prailgindamas. „α7R III“ suteikia galimybę pakeisti mygtuko nustatymus, kad būtų galima fotografuoti viso kadro 42Mp režimu, arba naudojant APS-C sumažinti kadrą iki 18Mp, kad 55 mm taptų patogiais 82 mm. Man labai patinka ši nauja funkcija ir galimybė ją greitai keisti.“
Jorge‘as supranta, kaip svarbu susipažinti su jaunavedžiais, jų pageidavimais, keistenybėmis ir jausmais, kad galėtų numatyti akimirkas, kai užfiksuojami tokie nuoširdūs kadrai. Jis paaiškina, kad nuotakos puokštės apačioje buvo dvi jos senelių nuotraukos – jis sugebėjo užfiksuoti keletą vaizdų, bet nebuvo įsitikinęs, kad jie pakankamai prikaustantys. Pasikalbėjęs su pora, Jorge suprato, kaip svarbu, kad jis ištobulintų šį kadrą, todėl fotografuodamas jis priderino kryptį.
„Kai priartėjome, aiškiai galėjau matyti du vaizdinius ir ją fone, todėl nusprendžiau užfiksuoti šį kadrą, kartu iki galo neparodydamas nuotakos. Norėjau, kad nuotrauka atspindėtų bėgantį laiką, kartas ir pagarbą vyresniems. Ši senosios moters nuotrauka buvo paskutinė – praėjus kelioms dienoms ji mirė.“
Fotografuojant vestuves Jorge labiausiai patinka adrenalinas, kurio jis pasisemia, kai žino, kad užfiksavo ypač nuoširdžią ir ypatingą akimirką, ypač tuo atveju, jei užfiksuotas vaizdas yra tas, kurio jis ieškojo ir kurį kūrė savo galvoje. „Šioje nuotraukoje, – aiškina jis, – Veronica savo motinai užrašė ypatingą prisiminimą, tačiau motina neturėjo akinių ir negalėjo perskaityti, todėl Veronica perskaitė jai. Emocija augo lėtai ir man reikėjo nuspręsti, kokį kadrą užfiksuoti, todėl sutelkiau dėmesį į apkabinimą, kurį sukomponavau su dešinėje esančiomis mergaitėmis.“
„Mane rasite ten, kur chaosas! Žiūrėjau į galinį fotoaparato ekraną, kai pamačiau, iš dešinės pusės manęs link atbėgantį vaiką. Nieko jam nesakiau ir laikiau nuspaudęs užrakto mygtuką. Man pasisekė, kad užfiksavau vaiko kojas kaip vinjetę, apibrėžiančią židinio tašką. Tai instinktas – jei jaučiate, kad reikia fotografuoti, taip ir darykite. Nuo kitų žmonių skiriatės smalsumu, pageidavimais ir silpnybėmis.“
Bandydamas užfiksuoti tobulą vaizdą, Jorge nesivadovauja stereotipais, nesivaiko madų ir negalvoja apie apdovanojimus – jis stengiasi fiksuoti akimirkas, kuriose atsispindi didžiulė jausmų įvairovė.
Ši jaunikio Juan Carlos nuotrauka yra viena Jorge‘o mėgstamiausių. Jis paaiškina, kad Juanas Carlosas prieš ceremoniją buvo nervingas ir norėjo pabūti vienas. Kai Jorge'as jį surado, jaunikis buvo neramus ir fotografas žinojo, kad šią akimirką labai svarbu užfiksuoti: „Jis atsistojo ir pradėjo šmižinėti aplink valgomojo stalą, o aš pasiruošiau fotografuoti. Jis uždėjo rankas ant stalo ir giliai atsiduso. Tada pridūrė: „Jorge‘ai, kaip toli mes nuėjome.“ Jorge‘o nuomone, ši akimirka apibendrina, kodėl jis jaučia tokią didelę aistrą fotografijai: „Tai viską pasako: kokia ši diena jiems svarbi, kas jau patirta ir kas dar laukia ateityje. Štai kodėl taip svarbu užfiksuoti tas akimirkas, elgtis nuoširdžiai ir kartu laikytis savo įsitikinimų.“
„Istoriją kuria žmonės, jų aistros ir emocijos.“
