Bėgant metams, aš įgijau vis daugiau pagarbos fotografijai, tačiau kartu vis daugiau išmokau apie jos apribojimus. Aš vis dar siekiu pasakoti istorijas nuotraukomis, tačiau nebebandau tik dokumentuoti arba pateikti įrodymų, koks yra pasaulis. Dabar žinau, kad tiesa priklauso nuo fotografuojančio asmens, tačiau fotoaparatas yra gera priemonė atskleisti sąžiningam žvilgsniui į gyvenimą. Kadangi nuotraukose, televizijoje ir filmuose mes esame matę tiek daug vienodų vaizdų ir vienodų istorijų, mus jaudina ne tai, kaip daiktai atrodo, bet tai, kaip skirtingai mes galime juos parodyti.

Naujausios mano nuotraukos buvo padarytos Kenijoje, vietoje, kurios iš esmės nepaveikė turizmas ir modernus vakarietiškas gyvenimo būdas. Norėjau nufotografuoti žmones, kurie bando išgyventi be mobiliųjų telefonų, vaistų ir be kitų išradimų, padarytų per pastaruosius 50 metų. Vaizdai nėra istorija, tačiau jie sudaro kolekciją. Kaip visada, tikiuosi, kad viena ar dvi nuotraukos nustebins žmones. Nuotrauka, kuri nedaro poveikio ir neprovokuoja reakcijos, yra tik tuščias kadras.

Spalvų naudojimas

Kalbant apie mano nuotraukas iš Kenijos, aš fotografavau tikrus žmones užsiimančius tikra veikla, todėl norėjau sukurti nuotraukas, kuriose būtų kuo tiksliau užfiksuotas mano patiriamos akimirkos vaizdas. Įgyvendindamas šią viziją, išnaudojau židinio nuotolio ir spalvų suteikiamas galimybes. Pavyzdžiui, nespalvota fotografija pasižymi abstraktumu. Ji turi neįtikėtinos emocinės galios ir, man atrodo, ji yra elegantiškesnė. Kita vertus, spalvas daugeliu atveju labai sunku naudoti ekspresyviai, todėl daugelis fotografų apdoroja savo nuotraukas, kad padarytų poveikį žmonėms.

Rinkinys

Norėdamas įgyvendinti savo viziją, kai fotografuoju, aš siekiu kuo didesnio paprastumo. Fotografuodamas dažniausiai naudoju „Sony α7R III“ ir FE 24–70mm f/2.8 GM objektyvą. Tai yra derinys, kuris leidžia man ypač greitai susitelkti, kad galėčiau užfiksuoti norimą akimirką. Dirbdamas savo darbą, aš noriu fotografuoti kuo mažesniu atstumu nuo objekto. Ant mano objektyvo netgi yra specialus taškas, žymintis apytiksliai 35 mm židinio nuotolį. Šį atstumą aš ir bandau išlaikyti fotografuodamas.

Nagrinėjant fotografijos istoriją, stebėtina, kiek nuotraukų buvo padaryta tik dviejų židinio nuotolių objektyvais. Tai yra 50 mm židinio nuotolis, kurį naudojant gaunamos galbūt gražiausios nuotraukos (tačiau su juo gali būti sudėtinga dirbti), ir 35 mm židinio nuotolis. Esant ilgesniam židinio nuotoliui, stebėtojui tai suteikia vujarizmo pojūtį, kuris atskiria nuo objekto – jis tampa tik scenoje veikiančiu aktoriumi.

Kodėl fotografams taip patinka 35 ir 50 mm židinio nuotolis? Manau, taip yra todėl, kad jis artimas žmogaus matymo laukui. Jei fotografuosite su 24 arba 28 mm objektyvu, pažvelgę pro vaizdo ieškiklį net ir labai nuobodžią situaciją matysite daugiau nei tik paviršių. Jūsų smegenys „matys“ visiškai kitokį vaizdą nei prieš tai regėjote akimis. Jei fotografuosite su 35 arba 50 mm objektyvu, įprasta scena pro vaizdo ieškiklį vis tiek atrodys nuobodžiai. Todėl fotografuojant nustačius 50 mm židinio nuotolį, vaizdas turėtų būti išties kerintis, kad nuspaustumėte užrakto mygtuką.

Svarbiausia – paprastumas

Visada nuodugniai apgalvoju kadrus, kuriuos ketinu užfiksuoti, todėl nenaudoju nuolatinio fotografavimo funkcijos. Manau, fotografuodami turėtume pasitelkti žmogiškąją intuiciją, todėl visada darau vieną nuotrauką vienu metu. Kaskart paspaudęs užrakto mygtuką turiu žinoti, kodėl tai padariau. Tam turi būti priežastis. Turiu būti nustebintas ir nustebęs.

Tobulybės siekis man yra redukavimo iššūkis, kad vaizdas būtų redukuotas iki esminių elementų ir vis dar turėtų prasmę. Tai visiškai priešinga komerciniam pasauliui, kuriame vaizdai yra apdorojami, keičiama objektų padėtis kadre, o spalvos yra paryškinamos ir tampa netikroviškos. Aš siekiu, kad iš mano nuotraukų nebūtų galima nieko pašalinti – tai taikoma ir spalvoms. Noriu, kad spalvos būtų tokios tobulos ir tikroviškos, kad viskas būtų suvokiama ne protu ir būtų akivaizdu. Noriu pasižiūrėti į nuotrauką ir suprasti ją per sekundės dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, tam, kad sukurtumėte gerą nuotrauką, turite sukurti kažką, kas savyje turėtų paslaptį ar metaforą. Jei jūsų kūrinys turės paslaptį, jis taps vertingesnis. Tai taikoma ir fotografijai. Geriausios nuotraukos dirgina mūsų vaizduotę, provokuoja klausimus ir skatina mus daryti išvadas. Jei viskas bus pateikta kaip ant delno ir jums nereikės įdėti pastangų, tuomet toks dalykas gilaus poveikio neturės.