Daugybė vestuvių yra tokios pačios. Kiekvienas turi savo stilių ir elgiasi skirtingai, bet tradicijos ir tos dienos struktūra iš esmės nesiskiria. Taigi mano užduotis – užfiksuoti dalykus, kurie būdingi tik toms vestuvėms. Norint to pasiekti labai svarbu užmegzti ryšį su nuotaka ir jaunikiu.
Tai daugiau nei tiesiog jų artimiausių draugų ir šeimos narių fotografavimas. Bandau suprasti, kaip pora bendrauja tarpusavyje ir kaip atrodo jų santykiai; kas tie draugai, su kuriais jie kartu juoksis ir juokaus?
Jei jums pavyksta suprasti, kurie žmonės yra svarbūs, ir jų santykius, galite užfiksuoti tas asmenines akimirkas ir prisiminimus, kurie būdingi tik tai porai.
Ne režisuokite, o dokumentuokite
Vestuvėse pasirenku dokumentinį fotografavimo būdą, kad užfiksuočiau, kaip rutuliojasi dienos įvykiai. Žinoma, padarau ir keletą labiau klasikinių portretų, nes jų visi nori, bet visą likusį laiką stengiuosi neprašyti žmonių pozuoti ar kažkur paeiti. Kai po kelių metų pora pasižiūrės į nuotraukas, noriu, kad jie prisimintų jausmus ir emocijas, o ne prašymą nuolat pozuoti.
Visada ieškau humoro, kurį galima rasti susipažinus su žmonių santykiais. Kad galėčiau užfiksuoti juokingas ar emocingas akimirkas, turiu būti tarsi nindzė. DSLR iškeitęs į „α9“ gavau galimybę naudotis tylaus fotografavimo funkcija, kuri pakeitė viską. Ji man leidžia priartėti prie žmonių neblaškant jų ir užfiksuoti tas prasmingas ir nesumeluotas akimirkas; kai fotografuojami žmonės išgirsta fotoaparato spragtelėjimą, jie iškart išsiblaško ir ta akimirka prarandama.
Mano mėgstamiausias objektyvas daugumai situacijų yra FE 24–70 mm f/2,8 GM. Jis suteikia man lankstumo greitai judant iš vienos vietos į kitą, o židinio nuotolis yra tiesiog puikus. Taip pat su savimi nešiojuosi FE 85 mm f/1,8 ir, kai noriu būti kuo nepastebimesnis, – FE 35 mm f/2,8 ZA, dėl kurio mano įranga užima visai nedaug vietos.
Pasitelkite aplinką
Man vestuvės yra tarsi žaidimų aikštelė. Dievinu scenose ieškoti nešabloniškų portretų ir atrasti ką nors neįprasta paprastuose dalykuose. Noriu, kad žvelgdami į galutinį vaizdą žmonės stebėtųsi: „Oho! Kaip fotografui tai pavyko?“
Pavyzdžiui, neseniai iš stiklinių stogo pertvarų padariau ryškioje šviesoje stovėjusios poros link vedančią juostą. Nuotraukos neretušavau, tiesiog išryškinau šviesiausias vietas, o natūralus apšvietimas scenoje padarė visa kita. Dar nenuspaudęs užrakto mygtuko, per „α9“ elektroninį vaizdo ieškiklį tiksliai mačiau, kaip atrodys kadras.
Veiksmas ir reakcija
Tobula dokumentinė nuotrauka yra tokia, kur viename kadre sutelpa visa istorija, o norint tai pasiekti reikalingas veiksmas ir reakcija.
Turiu nuotrauką, kurioje jaunikis šoka savo nuotakai. Užfiksavau daugybę to šokio nuotraukų, bet mano mėgstamiausia yra ta, kurioje matosi, kaip šoka jo rankos, bet ne visas veidas, o fone sufokusuota besijuokianti nuotaka. Galėjau tiesiog nufotografuoti, kaip ji juokiasi, bet tada niekada nesužinotumėte, kodėl. Pridėjus nesufokusuotą šokantį jaunikį, gauname visą istoriją – tiek veiksmą, tiek reakciją.
Kita mano mėgstama nuotrauka yra ta, kurioje svečias laiko meniu korteles. Toje nuotraukoje viskas dera tiesiog tobulai. Joje yra humoro, grafinių elementų ir nėra jokio pozavimo. Salėje buvo labai ryški šviesa ir ji sklido tiesiai į svečių akis, todėl jie visi iškėlė meniu korteles, kad nebūtų akinami. Nuotrauka juokinga, bet ji ten buvusiems primins tiek daug detalių iš tos dienos: salę, nuostabią ryškią saulės šviesą, patiekalus, svečius – visa tai matosi viename kadre. Tai fantastiška, neredaguota ir detali kortelių nuotrauka.
Kitoje nuotraukoje – nuotaka, siunčianti oro bučinį pabroliams, sėdintiems autobuse. Vėlgi, toje nuotraukoje užfiksavau jos oro bučinio siuntimo veiksmą ir pabrolių, beldžiančių į autobuso langą, reakciją. Darydamas nuotrauką pasiklioviau „Sony α9“ fotoaparato didele kadrų sparta ir sekimo AF. Mačiau link autobuso bėgančią nuotaką ir žinojau, kad turiu sekti paskui ją. Tai nutiko akimirksniu – ji nusiuntė oro bučinį ir kaip tik tuo metu turėjau sekundės dalį įrėminti jos galvą autobuso lango fone bei rasti tokį kampą, kad atskirčiau jos ranką nuo smakro. Dėl „Sony α9“ automatinio fokusavimo ir 20 kadr./sek. fiksavimo greičio man pavyko padaryti visą seriją nuotraukų, kad gaučiau tinkamą jos judesio įrėminimą.
„Kai peržiūrėjau užfiksuotas nuotraukas, radau tobulą kadrą, būtent tokį, kokio norėjau, – reziumuoja jis, – ir tai tik parodo įrangos svarbą norint užfiksuoti tas tobulas nuotraukas.“
„Tobulumo paieškos netobulume“
