Nors mano tikslas – padaryti reikiamas nuotraukas, turiu paisyti kitų žmonių. Pirmiausia – pačių muzikantų. Fotografuodamas užkulisius, turi suprasti, kada baigti fotografuoti. Galima padaryti kelias vokalisto, besirenkančio aprangą vakarui, nuotraukas, bet netinka ten stovėti penkias minutes ir būti prikibus prie jo tarsi širšė
Nepamirškime ir auditorijos. Blokuodami jiems vaizdą, pabloginate įspūdžius žmonėms, kurie sumokėjo, kad ten būtų. Turite būti pagarbūs ir visada pirmiausia paprašyti leidimo. Jei reikia trumpam užstoti jiems vaizdą, visada apsisuku, atsiprašau ir padėkoju. Šiek tiek mandagumo duoda puikių rezultatų
Kalbant apie kitus fotografus, jei dalyvauju visame koncertų ture, per pirmąsias tris dainas nesiveržiu priešais sceną. Šios trys dainos yra viskas, ką žiniasklaidos fotografai turi, kad padarytų kuo geresnius kadrus, tad nebūtų labai sąžininga, jei kiščiausi į jų kadrus būdamas priešais sceną. Vietoje to išnaudoju šias tris dainas kaip gerą kūrybinę galimybę rasti unikalią fotografavimo vietą koncertų salėje. Norimo kadro užfiksavimas Tad kokie kadrai mane išties žavi? Iš esmės visi, kurie perteikia renginio energiją. Ieškau būdų pademonstruoti patalpoje tvyrančią energiją. Tai dažnai reiškia fotografavimą įsimaišius tarpo publikos – nes be publikos kitąsyk nesuprasi, ar fotografuota koncerte, ar repeticijoje. Nėra jokių taisyklių, svarbu žvelgti pro vaizdo ieškiklį ir pajusti, kuris kadras yra teisingas. Kuo dažniau tą darai, tuo viskas vyksta instinktyviau.
Fotoaparatai ir objektyvai – ką ir kada naudoti
Ant kaklo visada turiu du fotoaparatus – „Sony α7R III“ ir „α7S II“. Daugelį vaizdų fotografuoju naudodamas „α7R III“. Jo 42,2 megapikselių jutiklis atkuria detalius vaizdus ir puikiai fiksuoja esant mažam apšvietimui. Tačiau kai apšvietimas yra ypač mažas, naudoju „α7S II“. Jo jutiklis yra žemesnės raiškos, bet galiu fotografuoti dideliu jautrumu nesukurdamas daug vaizdo triukšmo.
Taip pat naudoju keturis objektyvus – 24–70 mm f/2.8 objektyvą, kuris paprastai pritvirtintas prie vieno iš fotoaparatų, o kitame fotoaparate naudoju 85 mm f/1.4 GM ar 70–200 f/2.8 GM objektyvą. Krepšyje turiu 12–24 f/4 G objektyvą labai plataus kampo nuotraukoms fiksuoti. Šie objektyvai yra viskas, ko reikia, kad galėčiau fotografuoti koncertą.
Jei fotografuoju vieną koncertą, o ne visą koncertinį turą, man puikiai tinka 24–70 mm f/2.8 GM objektyvas. Galiu fotografuoti kiaurą naktį tik su šiuo objektyvu. Tačiau fotografuodamas turą ir jau turėdamas kelių pasirodymų nuotraukas, kartas naudoju tik 85 mm f/1.4 objektyvą. Apsiribojus tik vienu objektyvu galima pasiekti įdomių rezultatų, nes tada imi susitelkti į detales ir ieškai kūrybiškesnių fiksavimo būdų.
85 mm f/1.4 GM objektyvas puikiai tinka renginių patalpose, kuriose yra mažiau šviesos. Neseniai pamėgau „α7R III“ akių aptikimo AF funkciją, ypač kai naudoju 85 mm GM objektyvo plačią f/1.4 diafragmą. Naujoji versija reiškia tai, kad jis visada ieško akių, todėl visos dainininko nuotraukos yra sufokusuotos ties akimis, o ne blakstienomis, nosimi ar mikrofonu prieš jo veidą. Tai keičia viską.
Fokusavimas Vienais atvejais naudoju automatinį fokusavimą, o kitais – rankinį. Rankinis fokusavimas yra kūrybinis pasirinkimas. Pavyzdžiui, galiu norėti ypač paryškinti gitaros stygas, o fone esantį pagrindinį vokalistą palikti akivaizdžiai neryškų. Tam pasiekti visiškai išnaudoju fokusavimo paryškinimo funkciją, kuri taip pat padeda naudojant senesnius objektyvus. Be to, nustatau pasirinktinį mygtuką vaizdui aktyvinti ir priartinti. Galiu matyti vaizdą gyvai ir patikrinti fokusavimą – tai yra svarbu, kai turi didžiausią „α7R III“ raišką. Išlaikymas Visada naudoju fotoaparatą visiškai rankiniu išlaikymo režimu. Man patinka visada turėti užrakto, diafragmos ir ISO jautrumo kontrolę. Diafragmą pasirenku atsižvelgdamas į techninius ir komercinius aspektus. Pavyzdžiui, jei noriu padaryti kadrą koncertų turo plakatui, turiu įsitikinti, kad kiekvienas grupės narys bus sufokusuotas, todėl galiu fotografuoti nustatęs f/5.6, o ne f/2.8 ar f/1.4. Kalbant apie užrakto greitį, reikia įvertinti vaizdo suliejimą dėl atlikėjo judesių. Jei reikia ryškios nuotraukos, lėčiausias man priimtinas fotografavimo greitis yra 1/160-oji sekundės. Žinoma, vaizdo suliejimas dėl judesių gali būti meninis sprendimas – tokiais atvejais, galiu pasirinkti gerokai mažesnį greitį, pvz., kad susilietų būgnai ar stygos.
Kurias vietas paryškinu naudodamas išlaikymą? Yra keletas svarbių vietų atsižvelgiant į nuotrauką, bet dažniausia pagrindinė vieta – atlikėjo veidas. Tiek „α7R III“, tiek „α7S II“ man suteikia daug laisvės didinti šešėlių detales redaguojant neapdorotus failus, todėl paprastai vengiu nukirptų šviesos akcentų. Prieš fiksuodamas nuotrauką naudoju histogramą, kad galėčiau geriau patikrinti šviesos akcentų ekspoziciją. Visada stengiuos palikti daugiau šešėlių ir neprarasti šviesos akcentų, bet būna atvejų, kai negaliu nieko pakeisti. Nesu prieš vieną kitą šviesos taškelį ar pernelyg išpūstą prožektorių, bet vengiu didelių monotoniškų sričių. Man atrodo, kad yra daug veiksmingiau paryškinti šešėlius, nei bandyti sumažinti šviesos akcentus.
„Peter Neill yra labiausiai įgudęs fotografas, kurį mums pavyko rasti. Daugiau nebesinaudojame kitų fotografų paslaugomis“, – Mark Sheehan, „The Script“
