Visada žavėjausi gamta ir gyvais sutvėrimais, ypač mažomis detalėmis, kurių negalima pamatyti plika akimi. Viena iš mano, kaip laukinės gamtos fotografo, specializacijos sričių yra ekstremali makrofotografija. Tai gana sudėtinga fotografijos rūšis, kuriai reikia daug ryžto ir kantrybės, bet noriu paaiškinti, ką aš darau ir kaip tai atlieku.
Fotografavimo lauke amatas
Daugiausia bėdų sukelia oras. Visada stebiu jo pokyčius. Užsiimdamas ekstremalia makrofotografija, naudoju metodą, vadinamą fokusavimo jungimu, kuriam reikia daugelio to paties objekto vaizdų, taigi menkiausias judėjimas gali turėti įtakos galutiniam rezultatui. Dėl to vėjas yra mano priešas ir jam pučiant tiesiog negaliu fotografuoti.
Visada fotografuoju anksti ryte. Per naktį vabzdžiai patenka į stingulio būseną. Aktyvūs jie tampa tik tada, kai saulė juos sušildo, o iki tol yra puikus metas juos užfiksuoti – mažai tikėtina, kad jie pajudės, o man būtent to ir reikia.
Taip pat turiu skirti laiko rasti tinkamai kompozicijai ir fonui – viskas priklauso nuo scenos spalvų. Ypač ieškau tokių dalykų, kaip rytinė rasa ant žolės. Šviečiant saulei maži vandens lašeliai fone gali sukurti nuostabų apskritų „bokeh“ efektų foną.
Įranga
Fotografuoju naudodamas „Sony α7R III“, pasižymintį neįtikėtina 42,4 megapikselio raiška. Be to, α7R III yra be veidrodžio ir suteikia galimybę naudoti elektroninį užraktą, todėl nėra judančių dalių, kurios gali sukelti vibraciją. Vibracija – tai blogiausias makrofotografija užsiimančio fotografo košmaras.
Kalbant apie šviesą, labai retai naudoju blykstę. Man labiau patinka pasikliauti natūralia šviesa, o kartais naudoju reflektorių, kad šiek tiek pašviesinčiau šešėlius.
Visada fokusuoju rankiniu būdu ir išnaudoju „α7R III“ fokusavimo paryškinimo funkciją. Ji paryškina vaizdo kraštus, kurie yra sufokusuoti. Galiu nustatyti skirtingas paryškinimo spalvas – geltoną, raudoną ar baltą, kad paryškinimas skirtųsi nuo objekto spalvų.
Kalbant apie ekspoziciją, stengiuosi kuo geriau subalansuoti ekspozicijos trikampį – užrakto greitį, diafragmą ir jautrumą. Jei galiu fotografuoti nustatęs mažą užrakto greitį, tuomet naudoju ISO 100, kad vaizdo kokybė būtų kuo geresnė. Geras dalykas yra tas, kad α7R III suteikia galimybę prireikus padidinti jautrumą ir nustatyti didesnį ISO, bet vaizdas vis tiek yra labai detalus. Diafragma gali būti įvairi, bet paprastai renkuosi nuostatą nuo f/8 iki f/13. Be to, kartais naudoju ilginimo vamzdelius, kad dar labiau sumažinčiau patenkančios šviesos kiekį ir vaizdas būtų dar labiau išdidintas.
Fokusavimo jungimas
Užsiimant makrofotografija, dėl labai mažo lauko gylio – net naudojant gana mažas diafragmas – aš naudoju fokusavimo jungimo metodą, kuriuo apjungiu nuotraukas, kuriose sufokusuoti skirtingi objekto taškai. Tai užtikrina, kad objektas bus ryškus iš visų pusių.
Tam naudoju elektroninius makrofotografijos bėgelius ir ypač tvirtą trikojį. Šie motorizuoti bėgeliai perkelia fotoaparatą mikronų atstumu. Valdikliu nustatau visą judėjimą ir žingsnių, kuriuos noriu atlikti, skaičių. Po kiekvieno žingsnio arba judesio fotoaparatas užfiksuoja vaizdą.
Kartais tenka užfiksuoti daugiau nei 100 ar 200 vaizdų, todėl man reikia visiškai nejudančio objekto ir absoliutaus štilio. Pakanka menkiausio objekto judesio ir visos pastangos sujungti kadrus nueis niekais. Dėl šios priežasties visada žiūriu į α7R III tiesioginio vaizdo ekraną ir tikrinu, ar nėra net mažiausio judėjimo tarp vaizdų. Turiu būti labai, labai kantrus, ir visada nufotografuoju daugiau nei vieną seriją. Viena iš gudrybių, kaip apsaugoti objektą – naudoti mažą palapinę ar panašią priedangą, kad susilpnėtų vėjas.
Užfiksavęs vaizdus, naudoju programinę įrangą, kad visus kadrus sujungčiau į vieną vaizdą. Aš naudoju specializuotą programinę įrangą „Zerene Stacker“, bet jūs vaizdus galite sujungti naudodami daugumą lengvai prieinamų redagavimo programų.
Keli galutiniai patarimai:
„Visada stengiuosi, kad mano nuotraukos atrodytų kuo geriau, nesvarbu, kiek laiko tai užtruks ir kiek pastangų reikės“
